QUOTE(Dūšia @ 2008 07 22, 15:55)
Pirmi žodeliukai atėjo dar nesulaukus metų

. O metų ir penkių mėnesių dukriukė jau šnekėjo tokiais dvižodžiais / trižodžiais sakinukais kaip: Mama, lyja va kur aš a va kur avutė kaip gyveni mane matei ir pan. Dabar kalba super aiškiai, jau net ir šveplavimui ateina galas, nes ima ir r raidę tart... o kalba viską, pradedant tuo, ką mato, ką girdi, ko nori, kaip fantazuoja ir jau net meluoja

...
Oi, Dūšia, smagu skaityt tą tavo blogą
Maniškis dar pakalba ir "žydiškai", kaip iš jo juokiamės - maždaug "patrhaukti tą kėdę!"" Taria kartais gražiai, kartais nelabai

O šiaip - nu aš sužavėta, sužavėta, vis fainiau darosi su tais augančiais vaikais. Va, apie fobijas papasakojo: "T-is bijo nakties" (tyliai, man į ausį). Sakau, ar tikrai nakties? Gal - kai tamsu, tamsos? tamsos... Ir tikrai žinau, kad jis bijo tamsių uždarų patalpų.
Save dažnai vadina tai vardu, tai "aš".
Dar trumpa istorijėlė apie biologijos pradžiamokslį.

Verkių parke apžvalgos aikštelėj maniškis atskaitė keturmetei paskaitą biologijos tema. Ten buvo duobelė, vandens išgraužta. Tai anas sumąstė, kad ten kurmis gyvena. Ta mergytė atėjusi sako: "ten skruzdėlės gyvena". Maniškis buvo didžiai papiktintas tokio neišmanymo. Kaip skruzdėlės gali gyventi duobėj? Jis jai išrėžė taip: "Ne! Ne skruzdėlės! tikrai! Ir ne vabalai! Ne kamanės! Ne bitės! Ten gyvena KURMIS!!! Ten yra kurmio URVAS!" Ana pažiūrėjo pažiūrėjo ir nesiginčijo...