Suprantu tavo liūdesį, skausmą, viskas dar šviežia, dar skauda po nelaimės. Aš pati 3 mėnesius vien tik verkiau, net į gatvę išeiti negalėjau, su žmonėmis bendrauti negalėjau. 4-5 mėnesius buvo lipimas iš duobės ir vėl kritimas į ją. Ir tik po pusės metų galiu pasakyti, kad pradeda šviesėti akyse, pamažu atgaunu viltį, kad mano mažiukas sugrįš per kitą vaikelį arba atsiųs sveiką sesutę/broliuką.
Tau, ajuka, visas šitas procesas pagreitintas. Neturėjai laiko išsiverkti, išliūdėti, o dabar ir negalima, nes pilvelyje nauja gyvybė. Jeigu jau taip nutiko, vadinasi, taip ir turėjo būti. Jeigu jau taip nutiko, kad taip greitai pastojai, tai tikiu, kad ne be reikalo, o todėl, kad šį kartą viskas bus gerai

Padaryk viską, ką gali, kad mažiukui būtų gera tavo pilvelyje. Tai reiškia:
Mylėk save
Lepink save
Pildyk kiekvieną savo norą
Nebūk kempine (nesugerk kitų problemų, rūpesčių. Pasaulis nesugrius, jei tu dabar rūpinsies tik savimi ir vaikeliu. Tegu visi kiti palaukia, Tu dabar svarbiausia)
Daryk tai, kas tau malonu
Skaityk knygas
Nueik į filmą, linksmą komediją
Nusipirk ledų
Pasidaryk vonelę kojoms
Užsidek namie daug žvakių
Viskas bus gerai, tik nepamiršk savimi pasirūpinti pati. Bučkis tau
