Ką tik perskaičiau ir verkiu,labai užjaučiu,žinau ką tai reiškia,mano mažoji tik per plauką liko gyva,labai esu dėkinga Kauno klinikų gydytojams,ką apie juos bekalbėtų ar rodytų blogai,aš galiu tik žemai nusilenkti,man būnant 26 sav.nėščia nubėgo vandenys,nei iš šio,nei iš to,jaučiausi puikiai,sėdėjau pas draugę ir gėriau arbatą kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojom,kol vežė į Kauna 2,5 val.niekas nieko nepaaiškino,buvau pasimetus,tik verkiau visą kelią,ten apžiūrėję paaiškino,kad vaikelis dar gali pas mane būt,kol nepradės darytis kaklelis,ir taip 2 sav.,netikėjau ką gali dabar medicina,2 savaitės baimės,nerimo,o svarbiausia nežinios kuo viskas baigsis,nieko daktarai nežadėjo,tik kiekvieną dieną darė tyrimus,stebėjo naujausia aparatūra ir laukė,ji išbuvo pas mane 14 dienų,po to sekė sunkus gimdymas,nors ir mažytė pati jos nepagimdžiau,gimė 28 savaičių labai silpnutė,vėl niekas nieko nežadėjo,tik sakydavo kad reikia laiko,visą mėnesį buvo reanimacijos skyriuj,širdį draskydavo,kai reikėdavo kas 3 val.ten eit nešt pienuką ir matyt savo vaikelį kovojantį su mirtim,aš nunešus pieną net bijodavau įeit į tą palatą,nes kiekvieną kartą verkdavau ją pamačius,o sesutės pykdavo,o kaip neverksi kai negali niekuo padėt savo mažytei ir galvoji tik apie blogiausia,kol išsikapstėm patyriau tiek streso,kad nemoku apsakyt,ir dažnai pagalvoju,kad matyt Dievulis siuntė mum šį išbandymą,pažiūrėt atlaikysim,ar ne,bet atlaikėm,silpnesnių nervų žmogus gal būtų neištvėręs,linkiu ir jums laikytis,nes reikia gyvent toliau,kad ir kas nutiktų