Mano dukrytė išėjo

nezinau ar siandien tokia diena ar ka, emiau vel mastyti kaip ir kas buvo, kodel taip atsitiko.. noriu kad tai daugiau nepasikartotu, vel perskaiciau ka radau apie perinatalines mirtis, taip norisi rasti priezasti, kazkoki pozymi kad isvengt tos pacios klaidos, nors net nezinau kur ta klaida buvo  ir dabar kai jauciu kad laiko vis mazeja atrodo negaliu leisti likimui vel toki pikta poksta iskresti...
ilgai bandziau kabinti sau preeklamsija bet niekaip neiseina isskyrus ta baltyma ir sutinima... dabar mano spaudimas buna 100/40 vargu ar jis galejo pakilt ir as nieko nejauciau... dabar paskritai einu pas gydytojus ir man toks abejingumas ir nepasitikejimas ima, ypac kai sako, kad ne viska galima paaiskinti, tai kaip tada gali pasitiketi? ir kam tie tyrimai jei vis vien i juos neatsizvelgiama? nes ir dabar pas mane kraujyje padaugeje leukocitu buna, kaip ir tada bet kadangi nedaug sakpo, kad nesciom normalu, bet kas zino ar tikrai taip yra?
as isvis galvojau pastosiu vel, tai matyt sedesiu ant sofos ir bijosiu, o yra atvirksciai, bijau bet sedet isvis negaliu ir net isvis nesisaugau, ta prasme, kad gyvenu gan aktyviai, negulineju,vitaminu negeriu.. nusivyliau kai angeliukes laukiau, taip ja saugojau ir kokia prasme? mire neaisku del ko, sustojo sirdis...niekaip to nesuvokiu ir kaip man galima sakyt kad dabar lelytes sirdis nesustos tik todel kad antra karta taip nebuna? koks durnas pasakymas, isvis kvailas. O kokia tikimybe kad mamai visa nestuma vos ne ant sofos praleidus, vitaminus geriant, saugantis, vaisius valgant vaikui sirdis sustos?
todel as netikiu niekuo, tik tuom kad as nieko nepakeisiu.. jei jai lemta gyvent ji gyvens, jei ne tai ne... ir as zinau kad nieko negaliu pakeist, tik taip noreciau zinot kad viskas bus gerai arba ne is anksto, kad pasiruosciau... nors gal as ir dabar pasiruosus..
atleiskit uz sapaliones  tiesiog tokia diena, tuscias jausmas apemes.. noreciau valdyt labiau situacija...

nezinau ar siandien tokia diena ar ka, emiau vel mastyti kaip ir kas buvo, kodel taip atsitiko.. noriu kad tai daugiau nepasikartotu, vel perskaiciau ka radau apie perinatalines mirtis, taip norisi rasti priezasti, kazkoki pozymi kad isvengt tos pacios klaidos, nors net nezinau kur ta klaida buvo  ir dabar kai jauciu kad laiko vis mazeja atrodo negaliu leisti likimui vel toki pikta poksta iskresti...
ilgai bandziau kabinti sau preeklamsija bet niekaip neiseina isskyrus ta baltyma ir sutinima... dabar mano spaudimas buna 100/40 vargu ar jis galejo pakilt ir as nieko nejauciau... dabar paskritai einu pas gydytojus ir man toks abejingumas ir nepasitikejimas ima, ypac kai sako, kad ne viska galima paaiskinti, tai kaip tada gali pasitiketi? ir kam tie tyrimai jei vis vien i juos neatsizvelgiama? nes ir dabar pas mane kraujyje padaugeje leukocitu buna, kaip ir tada bet kadangi nedaug sakpo, kad nesciom normalu, bet kas zino ar tikrai taip yra?

Labai skauda siandien... tiesiog atrodo toks sunkumas sirdy ir akys tokios sunkios nuo asaru kad ju neislaiko ir neiseina paslept... labai skauda...

mano grazuole jau tokia didele butu buvusi... o dabar net negalejau jos priglaust, pajaust jos kunelio, pamatyt jos akytes, ji net nepamate sio pasaulio, neisvydo dienos sviesos, viskas baigesi manyje... negaliu suvokt kodel ir uz ka. Niekada neatleisiu gyvenimui uz si skausma uz sia neteisybe...

Tai mano istorija...

Su mylimu vyru esame kartu jau 6 metai. Labai džiaugemės sužinoję, kad pagaliau sulauksime vaikelio, visada troškau būti jauna mama ir bent tada man atrodė, kad man pavyko. Džiaugiausi kiekviena nėštumo diena, tai labuvo laimingiausios akimirkos mano gyvenime ir pats nėštumas praėjo gana gerai, nei karto neteko ligoninėje pagulėti, tad aš labai džiaugiausi, nes paniškai bijojau ligoninių  suėjus 38 nėštumo savaitėms ėmiau nekantriai laukti savo lelytės gimimo. Tačiau ji vis nesiskubino išsilukštenti. Išaušo gimdymo termino diena. Gegužės pirmoji... Pabudau nuo stipraus skausmo pilve anksti ryte ir apsidžiaugiau: PAGALIAU. Bet mano mylimas vyras dar miegojau tad nutariau palaukti dar porą valandėlių ir pasnausti, o tada jau važiuoti į ligoninę. Tačiau skausmas nurimo ir aš pagalvojau, kad matyt dar ne... Buvo laisva diena, tai išvažiavome į miesta apsipirkti ir papietauti, tačiau bevalgydama kavinėje suvokiau, kad nebejaučiu savo lelytės judesiukų.Pagalvojau; gal užmigo... bet judesiukai neatsirado ir grįžus namo, tad skubiai išlėkėme į ligoninę. Bet jau buvo vėlu - echoskopas nemelavo - mano angelėlio širdelė stovi... mano lelytė mirusi... negalėjau suvokti kas atsitiko. Juk viskas visada buvo gerai... Visi tyrimai būdavo geri. Žemė ėmė slysti iš po kojų, žiūrėjome su vyru vį vienas kito paklaikusias akis ir negalėjome suprasti, kas atsitiko... manyje per akimirką atsivėrė beribė tuštuma ir visą mane apėmė nežmoniškas skausmas. Mane ištiko šokas, nieko nebegalėjau suvokti... Maža to, apžiurėję gydytojai pareiškė, kad gimdymui mano kūnas jau pasiruošęs ir aš turėsiu gimdyti. Dar tik sužinojusi apie savo vaikelio mirtį manyje, aš šaukiau, kad negaliu gimdyti negyvo vaiko, bet buvo laisvadienis ir man pasakė, kad šią savo nuomonę aš galėsiu pareikšti kitą dieną, jei iki to laiko nepagimdysiu pati... Bet aišku aš pradėjau vakare gimdyti... Ir man jau buvo vienodai ant visko, aš nieko nebejaučiau, tik nežmonišką skausmą visur, ir kūne, ir sieloje. Gimdžiau virš 10 valandų. Tai buvo dar vienas siaubas po žinios, kad mano vaikelis mirė. Aplink pilnos gimdyklos gimdančių moterų ir jų verkiančių vaikelių... O aš gimdau ir žinau, kad mano vaikelis neverks.. kad aš jo neturėsiu. Visa plyšau, bet man jau dzin buvo. O mano mergytė buvo tokia graži... kaip gyva. Ir visiškai sveika. Nebuvo nei virkštelės, nei infekcijų, nei apsigimimų... NIEKO. autopsija irgi nieko neparodė. Mes abu su vyru taip pat sveiki. O gydytojų paaiškinimas: na žinote, medicina dar ne viską ištyrę, būna ior tokių nepaaiškinamų mirčių. O gydytojas atlikęs autopsiją pasakė, kad mūsų atvejų neatmestų "blogos akies"....................................
Kaip gali mirti sveikas vaikas? Kad termino dieną sustotų širdis? Tiesiog šiaip sau..
Ir už ką? Taip laukėm savo dukrytės, savo spindulėlio ir dabar nieko... Begalinė tuštuma.
Man labai skaudu. Žinau, kad kažkada išmoksiu gyventi su šituo skausmu, bet dabar man niekas nerūpi. Negaliu išsivaduoti nuo sielvarto ir liūdesio. Nuo beprasmybės jausmo.
atsiprašau už galimas klaidas, bet man buvo labai sunku tai parašyti

Sveikute,
nesioju savo brangenybe  ir kasdien vis prasau jos kad tik nesugalvotu manes palikti  o amziais atrodo, kad tai juda per mazai tai per daug, gal jau kazkas negerai  i gala isvis daraus nekantri ir daznai atrodo, kad jau viskas nebeturiu kantrybes ir jegu laukti.. bet gyvenu toliau, nesioju toliau ir tikiu, kad sikarta turesiu vaikeli..

Sugedo man vakar ir nuotaika ir visa mano ramybe nuplauke laukimo    zodziu.. paeme man is gimdos kaklelio paseli del nuolatiniu infekciju.ir rado pavienes stafilokoko kolonijas, atsparias visiem antibiotikams, pirmo nestumo metu man ta tyrima dare ir nieko nerado, vadinas ta bruda parsiveziau is tu bjauriu gimdymo namu  ir dar pastojau su stafilakoku  nors gyd sako kad lelius atrodo gerai ir auga gerai, infekcijos pozymiu nera bet man nuo to nei ramiau nei ka  juk bet kada tas sh gali islyst..
zodziu pasirodo moterys reikia po gimdymo tirtis ar stafilakoku neuzsikretet. nepaisant kad turejau negyva vaika gimdyt dar tuo sh uzkrete, nu negaliu