Sveiki
Matau cia daug pamamyciu bet nei vieno patevelio. Man keista ,ar vyrai bijot pasisakyt?
Na pas mus viskas gana idomiai. Turim du vaikius is jos buvusios santuokos,daba po biski planuojam trecia, musu bendra maziu. Aisku gal dar ne iskarto,lai sitie paauga.
Tai va,gyvenam visi draugiskai,bent kolkas galiu pasakyti kad vaikai manes klauso ,aisku ne visada ir yra abu bedieviskai islepinti. Kai mes pradejom gyventi kartu musu didzioji miegojo su mama o jai jau 4 metai buvo! Tai va,po to laiko viskas po truputi gereja,tvarkomes taip sakant. Tik va,pastaruoju metu pas zmonos tevus gyvenam , seneliai visai be proto vaikus gadina. Na bet cia kita istorija.
Esme kame, su vaikais sugyvenam ciki

kartais pasipykstam kartais padukstam ,bet siaip stengiuos buti teisingas, kad ir kokia situacija bebutu. Cia daug mamu su tragiskom istorijom apie visai ispaikusius vaikus, tai va,jom linkeciau stiprybes. O patarciau turbut tvarkyti teciams galvas ir pasakyti taip kad arba mes visi normaliai gyvenam ,arba atskirai ,as taip negyvenciau ,nemanau kad ir Jums mielos moterys reiketu save zemint ir megint taikytis. Paprasciausiai kelt ultimatuma arba pagarbus elgesys arba viso gero.Uz tokias baikas kaip cia kai kurios pripasakojo as ir savo sunui dantis isbarskinciau ,nematau skirtumo tokiais atvejais.
Taigi stiprybes jums pamamytes