As asmeniskai suns neturiu, bet kai gime mano pirmagime dukra, mes gyvenome pas anyta. Ji turi suni. Tai ne koks veislinis, bet pats paprasciausias kiemsunis, kalyte. Ji taip pat buvo labai islepinta, nes vienintelis "mazas vaikas" namie. Tai va, kai gime mano dukra, pas ja net pieno atsirado, o paaugus dukra turejo zaidimu drauga
Mes irgi turim shunyte, 1,5 metu vokieciu avigane. Baisiai meili, svelni ir siaip nu labai jau 
shuniuke. Ir shunu mokyklos dvi kalses baigus (vyro uzgaida, bet tikrai geras dalykas) 
Vaikelis jau uz poros svaiciu atsiras... neramu truputi kaip ten bus, kaip jiems seksis draugauti... Labai tikiuosi, kad draugaus. Turi ji lauke voljera, diena daznai laikom ten, o vakare, ar kai bunam patys namuose, parsivedam i namus... Nesinoretu visam laikui shuns is namu iskraustyti.
Paskaiciau jusu komentarus, ramiau pasidare
shuniuke. Ir shunu mokyklos dvi kalses baigus (vyro uzgaida, bet tikrai geras dalykas) Vaikelis jau uz poros svaiciu atsiras... neramu truputi kaip ten bus, kaip jiems seksis draugauti... Labai tikiuosi, kad draugaus. Turi ji lauke voljera, diena daznai laikom ten, o vakare, ar kai bunam patys namuose, parsivedam i namus... Nesinoretu visam laikui shuns is namu iskraustyti.
Paskaiciau jusu komentarus, ramiau pasidare
Prisiskaičiau čia ir biški apsiraminau. Nedaug liko ir mes namo parsivešim 
, o namuose karaliauja taksiukas. Tikiuosi kaip nors juos supažindinti. Šiap šuo labai klauso vyro, nelipa į lovą mūsų kambarį ir net nesiartina prie lovytės. Tikėsimės viskas bus gerai ir niekam nereiks atsisveikinti su mielu taksu.
, o namuose karaliauja taksiukas. Tikiuosi kaip nors juos supažindinti. Šiap šuo labai klauso vyro, nelipa į lovą mūsų kambarį ir net nesiartina prie lovytės. Tikėsimės viskas bus gerai ir niekam nereiks atsisveikinti su mielu taksu.
kai gime vaikutis as neatsisakiau savo suniuko, kai parsiveziau namo vaikuti tai jis visada miegojo po vaikucio lovyte ir svetimu neprileisdavo prie lovytes, o kai vaikutis paaugo labai puikiai jie abu sutare.
| QUOTE (Aušrinė @ 2004 11 22, 17:09) |
| Labai gražiai merepopins aprašei šuniuko ir žmogiuko draugystę... |
Ačiū
O dobermano-prižiūrėtojo istorija irgi
Manau, kad tikrai neatsisakyciau suns...nesvarbu kokia ji ugio butu!Didelio ar mazo...O ridzbekai tai tikrai gan dideli auga...
www.ridge.ru
www.ridge.ru
Mūsų pirmagimė irgi buvo kokerspanielė. Kai jai buvo beveik du metai, parsivežėm namų sūnų. Susidomėjimo buvo nerealaus, bet labai draugiškus ir net, sakyčiau motiniškus jausmus jam jautė - kai sūnus pravirkdavo, ji kūlvirsčiais pas mane lėkdavo apie tai pranešti. Ir leisdavosi už ausų tampoma, ir jam kojas laižydavo, ir už arklį kantriai dirbo kol pajėgė O bijojom labai, nes išlepinta buvo.
O bijojom labai, nes išlepinta buvo.
Sveiki, as taip pat pries vaiko gimima jau turejau suni- prancuzu buldoga, geras ir paklusnus buvo musu penkiu metu suo..........As net neisivaizdavau, kad jis gali pasikeisti atsiradus naujam seimos nariui. O pasirodo ir taip buna. Parsivezus pypli i namus, suo eme keistis. Mums nematant savo smalsuma patenkinti vis prasmukdavo i miegamaji. Paliktas vienas namie eme tersti buta:( O virsune buvo, kai grize radom apslapintas vyro tapkes:((( Siaubas, is tokio nekalto sunelio virto maistininku..........o finale, isleistas i kiema reikalu atlikti per puga pabego is namu:( Ir dabar negaliu atsigauti ir jam atleisti......Juk taip mylejom visus 5 metus, tiek demesio skyrem, del mazo pypliuko ir mazesnio demesio spjove i akis:( Turesim suni vel kai vaikas kiek paaugs, bet tik jau nebe prancuzu buldoga. Tos veisles as nebekenciu. Gal pyktis praeis, bet dabar mano jausmai yra sioje stadijoje. Sorry:(
Suns atsisakyti tikrai nereikia. Mes taip pat auginam dobermanu veisles suni, tai kai gime vaikutis suni prileidom pauostyti vaika ir palaizyti kojite. Bet kai suo pirma karta isgirdo vaiko verksma, sureagavo lodamas 
, bet mano vyras musu doberiuka pamoke, kaip kale aukleja savo vaikuciu (papurte uz pakarpos) nuo to karto jokiu ivykiu nebuvo.Dabar jie yra geriausi draugai. Suo nei karto nebuvo suurzges ant vaiko.
Tiesiog stenkites savo sunytei skirti tiek pat demesio, kiek ir anksciau, nevykite jos kai bunate su vaiku, svelniai paglostykite. O jei vistiek nerimausit del suns, tiesiog galite jai padaryti psichikos stabilumo testa.
, bet mano vyras musu doberiuka pamoke, kaip kale aukleja savo vaikuciu (papurte uz pakarpos) nuo to karto jokiu ivykiu nebuvo.Dabar jie yra geriausi draugai. Suo nei karto nebuvo suurzges ant vaiko. Tiesiog stenkites savo sunytei skirti tiek pat demesio, kiek ir anksciau, nevykite jos kai bunate su vaiku, svelniai paglostykite. O jei vistiek nerimausit del suns, tiesiog galite jai padaryti psichikos stabilumo testa.
Perkaityk. Suprasi. Tavo istorija ne visai tokia, bet panasi.
"Kaip Tu galėjai?"
Kai buvau mažas šuniukas, aš prajuokindavau tave savo kvailiojimais. Tu mane vadinai savo vaiku, o virtinė sugraužtų batų bei keletas bemėtant sunaikintų pagalvių nesutrukdė man tapti tavo geriausiu draugu. Kaskart, kai būdavau "blogas", pagrūmodavai man pirštu ir paklausdavai: "Kaip tu galėjai?" Bet po to tu nurimdavai ir, apvertęs mane, pakasydavai pilvuką.
Mano lavinimas truko ilgiau nei buvo tikėtasi, nes tu buvai labai užsiėmęs, tačiau mes abu daug dirbome. Aš prisimenu tas naktis, kai kaišiodavau nosį į tavo lovą, klausiausi slapčiausių tavo svajonių ir maniau, kad gyvenimas negali būti geresnis. Mes ilgai vaikščiodavome ir bėgiodavome parkuose, važinėdavome automobiliu ir sustodavome nusipirkti ledų (man tekdavo tik vaflis, nes "ledai kenkia šunims", sakydavai tu). Snausdamas saulėkaitoje, aš laukdavau tavęs vakare grįžtant namo.
Pamažu tu vis daugiau laiko praleisdavai darbe, siekdamas karjeros, bei laisvalaikiu ieškodamas sau partnerės žmonių tarpe. Aš kantriai tavęs laukdavau, guosdavau juodžiausiomis akimirkomis, niekada nepriekaištavau dėl neteisingų sprendimų, niekada piktdžiugiškai nekrėčiau išdaigų tavo viešnioms ir neišdykaudavau tau įsimylėjus.
Ji, dabartinė tavo žmona, nebuvo palanki šunims, tačiau aš vis tiek pasveikinau ją atvykus į mūsų namus, rodžiau jai dėmesį ir buvau klusnus. Aš buvau laimingas, nes laimingas buvai tu. Kai gimė jūsų vaikai, aš dalinausi džiaugsmu. Aš žavėjausi jų rausvumu, jų kvapu bei norėjau su jais motiniškai elgtis. Tik ji, o taip pat ir tu, bijojote, kad galiu juos nuskriausti, todėl aš didžiumą laiko praleisdavau uždarytas kitame kambaryje arba narve. O aš norėjau juos mylėti, tačiau tapau meilės kaliniu.
Kai jie paaugo, aš tapau jų draugu. Jie įsistverdavo mano kailio ir svirduliuodami atsistodavo, baksnodavo pirštais man į akis, tyrinėdavo mano ausis bei bučiuodavo nosį. Aš dievinau juose viską, ypač jų rankas nes tavo rankos dabar mane retai paliesdavo, ir būčiau gynęs juos, o prireikus atidavęs ir gyvybę. Aš įsliūkindavau į jų lovas ir klausydavausi jų rūpesčių bei slaptų svajonių. Kartu mes laukdavome, kada pasigirs tavo mašinos burzgesys.
Buvo laikas, kai paklaustas, ar turi šunį, tu ištraukdavai mano nuotrauką iš piniginės ir pasakodavai apie mane istorijas. Po kelerių metų į šį klausimą tu tiesiog atsakydavai "taip" ir pakeisdavai temą. Iš tavo šuns aš virtau tiesiog šunimi, ir tu piktindavaisi išlaidomis, skiriamomis mano priežiūrai.
Dabar tau pasitaikė galimybė kilti karjeros laiptais kitame mieste, ir tu kartu su jais persikelsi į namus, kuriuose negalima laikyti gyvūnų. Tu priėmei "geriausią savo šeimai" sprendimą, tačiau buvo laikas, kai vienintelė tavo šeima buvo aš.
Aš džiaugiausi pasivažinėjimu mašina, kol neatvažiavome į gyvūnų prieglaudą. Ji atsidavė šunimis ir katėmis, baime, neviltimi. Tu užpildei dokumentus ir tarei: "Žinau, kad surasite jam gerus namus". Jie susigūžė ir skausmingai į tave pasižiūrėjo. Jie suprato, koks likimas laukia vidutinio amžiaus šuns ar katės, net ir turinčio dokumentus.
Tu turėjai atplėšti sūnaus pirštus nuo mano antkaklio, kai jis klykė "Ne, tėti! Prašau, neleisk jiems pasiimti mano šuns!" Ir man buvo neramu dėl jo bei tik ką jo išmoktos pamokos apie draugystę ir ištikimybę, apie meilę ir atsakomybę, apie pagarbą gyvybei. Atsisveikindamas tu paglostei man galvą, vengdamas mano žvilgsnio, ir mandagiai atsisakei pasiimti mano antkaklį bei pavadėlį. Tu turėjai viską atlikti laiku, o dabar jau ir aš turėjau savo terminus.
Tau išėjus, dvi malonios damos pasakė, kad tu tikriausiai jau kelis mėnesius žinojai apie neišvengiamą persikėlimą, bet nepasistengei surasti man kitų gerų namų. Jos papurtė galvas ir paklausė: "Kaip Tu galėjai?"
Čia, prieglaudoje, jie mums buvo dėmesingi, kiek tai leido jų įtempta dienotvarkė. Žinoma, jie mus šėrė, bet aš jau seniai praradau apetitą. Iš pradžių, kai kas nors praeidavo pro mano gardą, aš bėgdavau prie grotų, tikėdamasis, kad tai tu kad tu apsigalvojai, kad visa tai yra tik blogas sapnas, - ar tikėjausi, kad tai bus bent kas nors, kam aš rūpėčiau, kas nors, kas galėtų mane išgelbėti. Kai supratau, jog negaliu dėl dėmesio varžytis su laimingais dūkstančiais šuniukais, nesuvokiančiais savo lemties, aš pasitraukiau į kampą ir laukiau.
Aš girdėjau jos žingsnius, jai ateinant manęs dienos pabaigoje, ir aš nusekiau paskui ją į atskirą kambarį. Nuostabiai tylų kambarį. Ji užkėlė mane ant stalo, patrynė man ausis ir liepė nesijaudinti. Mano širdis daužėsi belaukiant to, kas neišvengiama, tačiau jaučiau ir palengvėjimą. Meilės kalinys baigė savo laiką. Tačiau kaip ir visada, man labiau rūpėjo ji. Našta, kurią jai teko nešti, sunkiai ją spaudė, ir aš tai žinojau, kaip kad žinodavau visus tavo jausmus.
Ji švelniai uždėjo turniketą ant mano priekinės kojos, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Aš palaižiau jai ranką, kaip darydavau guosdamas tave prieš daugelį metų. Ji meistriškai įsmeigė adatą man į veną. Jausdamas, kaip geliantis ir šaltas skystis plinta po mano kūną, aš mieguistas atsiguliau, pažvelgiau į jos mielas akis ir sumurmėjau: "Kaip Tu galėjai?"
Galbūt supratusi mano šunišką šneką, ji ištarė: "Man labai gaila." Ji apkabino mane ir paskubomis paaiškino, kad toks jos darbas: užtikrinti, kad aš patekčiau į geresnę vietą, kur nebūsiu ignoruojamas, užgauliojamas, pametamas ar turėsiu rūpintis pats savimi; tai meilės ir šviesos šalis, tokia skirtinga nuo šios žemiškos realybės. Iš paskutiniųjų jėgų uodegos mostu aš pabandžiau ją įtikinti, kad mano "Kaip Tu galėjai?" nebuvo skirtas jai. Tai buvai tu, Mano Mylimas Šeimininke, apie tave aš galvojau. Aš galvosiu ir lauksiu tavęs amžinai.
Tegul kiekvienas tavo gyvenime rodo tau tokį atsidavimą
"Kaip Tu galėjai?"
Kai buvau mažas šuniukas, aš prajuokindavau tave savo kvailiojimais. Tu mane vadinai savo vaiku, o virtinė sugraužtų batų bei keletas bemėtant sunaikintų pagalvių nesutrukdė man tapti tavo geriausiu draugu. Kaskart, kai būdavau "blogas", pagrūmodavai man pirštu ir paklausdavai: "Kaip tu galėjai?" Bet po to tu nurimdavai ir, apvertęs mane, pakasydavai pilvuką.
Mano lavinimas truko ilgiau nei buvo tikėtasi, nes tu buvai labai užsiėmęs, tačiau mes abu daug dirbome. Aš prisimenu tas naktis, kai kaišiodavau nosį į tavo lovą, klausiausi slapčiausių tavo svajonių ir maniau, kad gyvenimas negali būti geresnis. Mes ilgai vaikščiodavome ir bėgiodavome parkuose, važinėdavome automobiliu ir sustodavome nusipirkti ledų (man tekdavo tik vaflis, nes "ledai kenkia šunims", sakydavai tu). Snausdamas saulėkaitoje, aš laukdavau tavęs vakare grįžtant namo.
Pamažu tu vis daugiau laiko praleisdavai darbe, siekdamas karjeros, bei laisvalaikiu ieškodamas sau partnerės žmonių tarpe. Aš kantriai tavęs laukdavau, guosdavau juodžiausiomis akimirkomis, niekada nepriekaištavau dėl neteisingų sprendimų, niekada piktdžiugiškai nekrėčiau išdaigų tavo viešnioms ir neišdykaudavau tau įsimylėjus.
Ji, dabartinė tavo žmona, nebuvo palanki šunims, tačiau aš vis tiek pasveikinau ją atvykus į mūsų namus, rodžiau jai dėmesį ir buvau klusnus. Aš buvau laimingas, nes laimingas buvai tu. Kai gimė jūsų vaikai, aš dalinausi džiaugsmu. Aš žavėjausi jų rausvumu, jų kvapu bei norėjau su jais motiniškai elgtis. Tik ji, o taip pat ir tu, bijojote, kad galiu juos nuskriausti, todėl aš didžiumą laiko praleisdavau uždarytas kitame kambaryje arba narve. O aš norėjau juos mylėti, tačiau tapau meilės kaliniu.
Kai jie paaugo, aš tapau jų draugu. Jie įsistverdavo mano kailio ir svirduliuodami atsistodavo, baksnodavo pirštais man į akis, tyrinėdavo mano ausis bei bučiuodavo nosį. Aš dievinau juose viską, ypač jų rankas nes tavo rankos dabar mane retai paliesdavo, ir būčiau gynęs juos, o prireikus atidavęs ir gyvybę. Aš įsliūkindavau į jų lovas ir klausydavausi jų rūpesčių bei slaptų svajonių. Kartu mes laukdavome, kada pasigirs tavo mašinos burzgesys.
Buvo laikas, kai paklaustas, ar turi šunį, tu ištraukdavai mano nuotrauką iš piniginės ir pasakodavai apie mane istorijas. Po kelerių metų į šį klausimą tu tiesiog atsakydavai "taip" ir pakeisdavai temą. Iš tavo šuns aš virtau tiesiog šunimi, ir tu piktindavaisi išlaidomis, skiriamomis mano priežiūrai.
Dabar tau pasitaikė galimybė kilti karjeros laiptais kitame mieste, ir tu kartu su jais persikelsi į namus, kuriuose negalima laikyti gyvūnų. Tu priėmei "geriausią savo šeimai" sprendimą, tačiau buvo laikas, kai vienintelė tavo šeima buvo aš.
Aš džiaugiausi pasivažinėjimu mašina, kol neatvažiavome į gyvūnų prieglaudą. Ji atsidavė šunimis ir katėmis, baime, neviltimi. Tu užpildei dokumentus ir tarei: "Žinau, kad surasite jam gerus namus". Jie susigūžė ir skausmingai į tave pasižiūrėjo. Jie suprato, koks likimas laukia vidutinio amžiaus šuns ar katės, net ir turinčio dokumentus.
Tu turėjai atplėšti sūnaus pirštus nuo mano antkaklio, kai jis klykė "Ne, tėti! Prašau, neleisk jiems pasiimti mano šuns!" Ir man buvo neramu dėl jo bei tik ką jo išmoktos pamokos apie draugystę ir ištikimybę, apie meilę ir atsakomybę, apie pagarbą gyvybei. Atsisveikindamas tu paglostei man galvą, vengdamas mano žvilgsnio, ir mandagiai atsisakei pasiimti mano antkaklį bei pavadėlį. Tu turėjai viską atlikti laiku, o dabar jau ir aš turėjau savo terminus.
Tau išėjus, dvi malonios damos pasakė, kad tu tikriausiai jau kelis mėnesius žinojai apie neišvengiamą persikėlimą, bet nepasistengei surasti man kitų gerų namų. Jos papurtė galvas ir paklausė: "Kaip Tu galėjai?"
Čia, prieglaudoje, jie mums buvo dėmesingi, kiek tai leido jų įtempta dienotvarkė. Žinoma, jie mus šėrė, bet aš jau seniai praradau apetitą. Iš pradžių, kai kas nors praeidavo pro mano gardą, aš bėgdavau prie grotų, tikėdamasis, kad tai tu kad tu apsigalvojai, kad visa tai yra tik blogas sapnas, - ar tikėjausi, kad tai bus bent kas nors, kam aš rūpėčiau, kas nors, kas galėtų mane išgelbėti. Kai supratau, jog negaliu dėl dėmesio varžytis su laimingais dūkstančiais šuniukais, nesuvokiančiais savo lemties, aš pasitraukiau į kampą ir laukiau.
Aš girdėjau jos žingsnius, jai ateinant manęs dienos pabaigoje, ir aš nusekiau paskui ją į atskirą kambarį. Nuostabiai tylų kambarį. Ji užkėlė mane ant stalo, patrynė man ausis ir liepė nesijaudinti. Mano širdis daužėsi belaukiant to, kas neišvengiama, tačiau jaučiau ir palengvėjimą. Meilės kalinys baigė savo laiką. Tačiau kaip ir visada, man labiau rūpėjo ji. Našta, kurią jai teko nešti, sunkiai ją spaudė, ir aš tai žinojau, kaip kad žinodavau visus tavo jausmus.
Ji švelniai uždėjo turniketą ant mano priekinės kojos, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Aš palaižiau jai ranką, kaip darydavau guosdamas tave prieš daugelį metų. Ji meistriškai įsmeigė adatą man į veną. Jausdamas, kaip geliantis ir šaltas skystis plinta po mano kūną, aš mieguistas atsiguliau, pažvelgiau į jos mielas akis ir sumurmėjau: "Kaip Tu galėjai?"
Galbūt supratusi mano šunišką šneką, ji ištarė: "Man labai gaila." Ji apkabino mane ir paskubomis paaiškino, kad toks jos darbas: užtikrinti, kad aš patekčiau į geresnę vietą, kur nebūsiu ignoruojamas, užgauliojamas, pametamas ar turėsiu rūpintis pats savimi; tai meilės ir šviesos šalis, tokia skirtinga nuo šios žemiškos realybės. Iš paskutiniųjų jėgų uodegos mostu aš pabandžiau ją įtikinti, kad mano "Kaip Tu galėjai?" nebuvo skirtas jai. Tai buvai tu, Mano Mylimas Šeimininke, apie tave aš galvojau. Aš galvosiu ir lauksiu tavęs amžinai.
Tegul kiekvienas tavo gyvenime rodo tau tokį atsidavimą
bereikalo toki liudna pasakojima idejai as prisiminiau KLIUDZIAU, tai lygiai tokio pat zanro. jei galeciau tai turbut visus gyvunus susirinkciau sau, nesigirsiu, bet daug ju esu isgelbejus nuo tokios lemties, man yra skaudziausia, kad zmogus gali pasielgti, kitaip sakant pakelti ranka pries bejegi, dar ir dabar sirdi spaudzia ir skyse pasirodo asaros, bet pamokantys, manau, kad ne vienas paskaites atsisakys minties ka nors isduot, ir padaryti nuosprendi, nors gyvenimas buvo numares visai kitaip
saunuole
saunuole
