Ar kamuoja giminės su klausimu, kada "ženysies"?

va.va. tas aptarinejimas svetimo gyvenimo balsu su visias..yra pats baisiausias..taip ir noris isrezt-None of your business!!!
Bet tenka pagarbiai, visgi gimines...

Paskaitinėjau temą (ne visą) ir tiesą pasakius esu nemaloniai nustebinta. Ar geriau, kad giminėms būtų visiškai nusispjauti, kaip gyveni? Man atrodo natūralu, kad giminaičiams tai įdomu - ir vestuvės, ir giminės narių pagausėjimas. Ar jau tiek pasidarėm egocentrikais, kad mano gyvenimas - tik mano reikalas? Tai mažų mažiausiai grubu, nes bent jau mūsų tėvai, o tuo labiau seneliai, gyveno kiek kitokiais laikais, jautė kur kas daugiau bendruomeniškumo, giminiškumo. Manęs pvz. niekada neerzino tas temos klausimas, nors nemanau, kad mano giminėje jis retesnis nei kitose. Gal dėl to, kad ištekėjau, kaip autorė leido sau įvardinti, "socialiai nesubrendusi". Bet keisčiausia - "kodėl dažnai neesame skatinami, pradžiai pasižvalgyti po pasaulį, padirbti, mokytis, kažkuo domėtis, skaityti..." Visada jaučiausi skatinama - tiek šio to gyvenime pasiekti, tiek ir netapti vien karjeriste. Kol kas manau neblogai sekasi pateisinti abu šiuos lūkesčius ir pirmajam tikslui šeima man anaiptol netrukdo - greičiau priešingai, nes mylimo žmogaus palaikymas labiau nei bet kas kitas suteikia jėgų tobulėti. Gyvenimas nesibaigia sulaukus 30-ies, bet gaila, jog kai kurių žmonių nuomone jis baigiasi susituokus - atrodytų, kad santuoka tai visko, kas iki tol buvo geriausia, laidotuvės.

Ir dar norėčiau pridurti, kad laikai nors ir keičiasi, bet žmogaus biologija - ne. Kokios to šeimos kūrimo atidėliojimo pasekmės? O gi didesnė apsigimimų rizika, vis mažėjančios šeimos, savos pasekmės vienturčio vaiko psichologinei raidai ir t.t.

Žmonės tiek susižavėję ta "asmenine laisve", kad neretai tiesiog bijo įsipareigojimų - geriau gyvena n metų su savo gyvenimo drauge/draugu, klausosi per kiekvieną giminės susibūrimą "įkyriųjų klausimų", bet įteisinti savo santykių nesiryžta. Galiausiai pasiduoda rutinai, savaiminei gyvenimo tėkmei ir kurti šeimą tampa vis labiau ir labiau nutolusiu reikalu - kartais tai pagreitina netyčiukas, jei ne - vis reikia ir reikia tos "laisvės", tik klausimas, kiek ji iš tikrųjų beteikia laimės.

Čia visai į temą žinau tokį žiauroką anekdotą. Mano tetulė per kurios nors giminaitės vestuves durdavo į mane pirštu ir griežtai sakydavo: "Tu - sekanti", bet ji nustojo tai daryti, kai paskutinisyk per laidotuves aš jai tą patį pasakiau...

As is dalies su Tavim sutinku, bet ka daryti, jeigu nera tos antrosios puses, paciam del to liudna ir tuscia, o gimines dar labiau druskas pila ant zaizdos ir kankina klausimu "kada zenysies? Senmerge liksi!" Vat tada tai jau pikta

as suprantu, kad gali kamuoti, kai yra antra puse ir siaip santykiai jau linksta link vestuviu, bet jeigu esi viena, tai tas klausimas visiskai ne i tema Na niekad su tokiu variantu nesusiduriau, jeigu pas mus giminej pasitaiko koks vienisas ar vienisa, tai klausimas nebent buna "gal turi kokia mergaite/berniuka?" bet tikrai ne "kada zenysies?"

Mūsų giminėje taip pat ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Manęs irgi tol klausinėjo, ar turiu draugą, kol galiausiai į vestuves pakvietėm. Na ir kas, tegu klausinėja - juk reikia apie kažką kalbėti po kurio laiko nesimatymo.

jau kaip uzknisa a la va pradraugauja 5 metus ar pan.ir issiskiria taip ir nesusituoke, tai kas mazdaug is to? :] o va santuokoj tai jau kitaip, neissiskirsi..isvedinejamos visokios teorijos ka daryti, kad nepaliktu, nes jei tyliu ir nedaug kalbu, tai prisimena, kad pas mane spaudimas zemas, vadinas depresija, o jei depresija tai jau lauk uz 2 jau dienu pabegs nebutu visi sitie pasakymai absurdiski, tai patyleciau ir niekas nebesivystytu toliau, bet negaliu niekaip

...pas mus va seimoj situacija: 7 anukai-vyriausias pusbrolis, nesenei vede-tai jis dabar didvyris, as antra ir jau beveik 10 metu draugauju su vienu ir dar jokiu planu-tai mociute sako "jis vaikeli, tave eksplotuoja jau beveik 10metu, nusibosi ir paliks", o pusesere trecioji pagal amziu serga bulimija ir neturi jokio vaikino jau keleri metai-tai ji ta vargse, su kurie niekas niekada tipo nenores buti pagal gimines...ir patikekit..kaskart kai visis susirenkam girdeti ta "ko jis tau nesipersa"? "paziurek i pusbroli, kaip graziai gyvena", "ar turi koki berna, ar taip ir toliau viso nuo taves bega, gydikis, stenkis, nes nieks neims i zmonas"..
labai sunku...

O Tu manai, kad tai normalu? Iš kiek gi dešimčių metų tas žmogaus gyvenimėlis tesusideda...

Būtų čia ko kamuotis Nelabai suvokiu klausimo reikšmingumo
Giminės to klausinėja visada ir klausinės, ir ne dėl to kad jiems tas įdomu, o tik kad palaikyti pokalbį Tas pats kas "kaip gyveni?", "kaip darbas"? ir pan...Ta pati klausimų serija...

O kas čia nenormalaus? Lyg gyvenimas tik susituokus prasideda...

man nepatinka kai si klausima uzduota ne man vienai, bet tada kai salia yra vaikinas.. tai ne tik mane bet ir ji i nepatogia padeti pastato
gi kam isvis uzduoti toki klausima, kai jau zenysimes, tada ir pranesim patys, neslepsim..
manau, kad uzdavineti toki klausima yra ne taktiska taip pat kaip ir klausimas, kada turesite vaiku