man tokie klausimai ziauriai netaktiski, man pasiseke, kad pragyvenau iki 32m be galvos skausmo, nieks nespaude, atvirksciai mano tevas kai suzinojo, kad draugas pasipirso ir nunesem dokumentus, paprase labai rimtai apgalvot si zingsni ir ar tikrai apsisprendus, butent uz sio vyro teket, as dar pagalvojau kitas sokinetu is dziaugsmo vestuves dar plius mano amzius , o cia taip keistai, tipo gal dar geresni susirasi
. O siaip mano tevai ziauriai patenkinti, kad as neskubejau ir jiems net liezuvis neapsiversdavo paklaust, kada, atvirksciai mama vis sakydavo varyk po pasauli, viska pamatyk, mokslus kokius nori baig, nu tada. Mano tevai neskubejo, pakeliavo, tada susitupejo, o siaip mama visada juokavo geriausia, kai vyras naslaitis ir nera giminiu bagazo nieks smegenu nepudrina kaip gyvent, kai jie abu be bagazo, tai priprate gyvent savo protu ir atsiprasant dejo jie ant visu.
Pagalvojau, kad tik as tokia nebuciau savo vaiko nespausciau, tikuosi taip zemai nepulsiu
As vadinasi neesu normali, nes mano gyvenimo tikslas nera isteketi 
O vat su tokiais kvailais klausimais ir kamuoja gimines, kuriu poziuris dar tik tiek ir siekia, kad kiekvienos normalios moters gyvenimo tikslas yra isteketi 
