QUOTE(Vilangella @ 2007 08 28, 08:33)
Elgiasi taip, lyg aš būčiau tuščia vieta ir dar su tokia neapykanta..... Nesinori čia vardinti tų poelgių, nes labai skaudu...
Na vat elementari situacija - einam į paplūimį, į mano didesnį krepšį sukrauname parduotuvėje pirktus gėrimus ir kt. daiktus, į jo 2 rankšluoščius ir dekį, žurnalą, kai paprašiau panešti, nes man sunku - kai pradėjo putotis, "tai ką tu neši? ką negali panešti, ponia ar ką atsiradai.." "Čia tipo tik jam ant galvos lipu... Na, kai buvo viskas gerai, pats net nepraštytas čiupdavo krepšį, kad tik man sunkumų netampyti - juk jis vyras... Be to dar žino, kad man skauda riešų sąnariai, bet anot jo "aš ne invalidė"
Na jei aš ko gražiai paprašau, pavyzdžiui: gal einam pasivaikščioti pajūriu: rėkia aš nenoriu niekur su tavim vaikščioti... ir na tai kas, kad aš prašau, nusi... jam ...Ir kiti dalykai, tas požiūris, atmestinumas, siaubinga atmosfera...
QUOTE(saules @ 2007 08 28, 08:56)
Oi Oi Oi. Tipine situacija kaip pas mane. Kuo daugiau prasau, tuo daugiau gaunu moralu, tuo daugiau rekia, kuo daugiau rekia, tuo daugiau as verkiu.. Ir taip viskas ratu. Skirtis, spesi. As ir dabar svajoju, kaip faina butu issiskyrus, bet velgi, kas apsaugos, kad kitas nebus toks pat. Taigi, jo nepakeisi, keistis gali tik pati, keisti savo poziuri i ji, i seima. Kalbu tik is savo patirties. Kaip jauciausi siaubingai blogai. Irgi tikejausi daug dalyku, kad kaip pvz vakare pasedet, pasneket ar kazka, o gaudavau "antausi" ka cia nusisneki, nematai dirbu, kas per ponia? princese atsirado. Tokie zodziai dure taip stipriai, kad negaliu apsakyti zodziais. Ir mazias zingzneliais pradejau keistis pati.
Paemus pavyzdi su krepsiais, ne prasai jo, o sakai PANESK KREPSIUS NES MAN SUNKU! Oi kaip jis uzsiputos. jei prades kazka aiskint, ko pati nenesi, neinvalide ar kazkas panasaus, nieko neaiskink, nenusimink o tiesiog pasakyk" ai, tiek to. Ir visur taip. Neprasyk, o tiesiog sakyk. Zinau kad tai yra sunku labai sunku, bet kai persilauzi, tau bus lengviau, ir manau jis supras, kad nera pasaulio bamba. Ir arba prades mastyt kitaip, arba ne, o tu tuo trapu igysi savarnkiskumo, ir i viska ziuresi lengvesne sirdim, ir jei noresi galesi skirtis. Ai dar del pasivaiksciojimo, zinau kad norisi kartu, bet susikaupk ir pranesk, as einu pasivaiksciot pajuriu - prisijungsi? Jei uzsiputos vel elemntarus atsakymas, ai tiek to
igyk pasitikejima savim, ir zinok kad esi verta geresnio gyuvenimo. Ta kartok sau pastoviai. Pamatysi viskas prades keistis. Nebeliks sunkumo. Nebesitikek is jo NIEKO. Ir tuomet bus viskas paprasciau. Labai sunku bet imanoma!!
deja, maniskis irgi taip su manim elgiasi... kai pasakiau, kad pavargstu viena viska daryti, tai jis atsauna, kad nenoriu - tai nedaryciau. ir siaip, viska, ka darau, pasakau nuskamba kaip didziausia nesamone. juk naturaliai zmogus ir susipainioji sakiniuose, ir siaip, kokia nesamone pasakai, bet juk ne piktai, o reakcija buna tokia, lyg nuo to pasauline katastrofa istiko... anksciau buvusi tolerancija garuote isgaravo.... siaip, sutikciau su Peliauckų Jadzė, kad gal pas Vilangella vyriskis tikrai isigijo kazkoki uznugari, nes pazistu viena vyrioka, turinti seima ir t.t. ir salia viso to kita moteri - tai jis seimos tikrai nepuola ardyti.. Mano vyras, kai pasiuliau skirtis, irgi nieko apie tai girdet nenori, nors mano kantrybe bando...
nezinau, ka patarti elgtis... as pati stengiuos buti tolerantiska, ramiai reaguoti, tiesiog praleisti pro ausis grubius zodzius, rekimus ir t.t. nezinau, kiek ilgai istversiu, nes jau buvo trukusi kantrybe ir pasakiau - jei taip nekenti manes, skiriames... kazkaip liko kaip liko... Viena diena verkiu, nes bijau, kad neistversiu to vyro kandumo... Kita diena jis buna ramus ir net siek tiek svelnus... Taciau del kitos moters jo neitarciau... bent jau jis sakosi, kad jei ka turetu, tikrai nebegyventu akrtu ir neskaudintu taip manes... Vadinas, sazines dar turi...
Vilangella, o turi kur iseiti? Kad paliktum ji ir bandytum kurtis gyvenima toki, kur kiekviena diena butu svente? Uztenks save Tau skaudinti, tikrai, manau, uzteks... Ir laikui begant susirasti ta, kuris myles, nores vaikelio, pilnavertisku santykiu... Siulau susiimti, nueiti pasneketi su kuo nors rimtesniu (na, psichologu ar siaip, geru protingu zmogum)? Manau, tikrai, nustok grauzti save ir atsitiesk... Kai vyras pamatys tave linksmesne, pasigrazinusia ir su mintim, kad "gailekis, nes praradai", manau, pats sugris...
Skaiciau akzkada tokia knygele, ir ten buvo toks patarimas - niekada vyrui neleisti suprasti, kad esi nuo jo priklausoma... Taviskis dabar tave emociskai terorizuoja, nes zino, akd pasiduodi... Susiimk! o as ir manau visi kiti is cia linkime stiprybes, kantrybes!!!
