Į mano gyvenimą vyras įsiveržė netikėtai, iš jo pusės buvo labai stiprūs ir staigūs jausmai, santykiai vystėsi jo iniciatyva ir greitai, o aš iš pradžių stengiausi juos kiek pristabdyti.
Didelis dėmesys vargino, tačiau iš kitos pusės, labai laukiau žmogaus, su kuriuo dalinčiausi artimais santykiais. O čia staiga visa tai, ko norėjau, net ir per daug. Ta perdaug dalis mane erzino, man atrodė, kad jis labiau mane kontroliuoja nei kad rodo dėmesį, kai per dieną atsiunčia N sms (iš kurių dalis "ką veiki?"), ir labai nervinasi, kai iš karto neatsakau.
Jam manęs labai reikėjo, sutiko su viskuo, kad tik būčiau su juo. Mano vaiką irgi labai priėmė, pirko jam žaisliukus, rodė dėmesį ir pan.
Ne viskas buvo vien tik iš jo pusės. Aš irgi po truputį prie šių santykių pratinausi, žiūrėjau į juos rimtai. Gal iš mano pusės fizinė trauka buvo mažesnė nei jo, bet viską atpirko ilgi, nuoširdūs ir atviri pokalbiai. Jaučiausi suprasta, mylima. Ar myliu pati, svarsčiau ilgai, kol po kelių metų sutikau ištekėti. Kvaila, bet tekėjau laukdamasi, bet tiesiog pamaniau, kad tai proga įteisinti tai, kas ir taip aišku, kad mes esame vyras ir žmona.
Kaip sakiau, ne viskas papirko nuo pat pradžių, bet vienas iš man labai svarbių dalykų, kad jis daug bendravo su vaikais iš pirmos santuokos, o man buvo svarbu, kad mano esamas ir būsimi vaikai turėtų gėrą tėvą.
Beje, bendro vaiko išsireikalavau per jėgą, bet galų gale sutiko. Pati nepajutau, kaip per ilgą laiką, tačiau tikrai pasinėriau į santykius, tai tapo man svarbiausiu dalyku - šeima.
Tačiau kai jis man tapo svarbiausiu, prasidėjo kažkoks keistas procesas - jis pareiškė, kad to laikotarpio, kai auginom mažiuką, jis nei už ką nebenorėtų pakartoti (nors atrodė, kad tuo metu atvirai apie viską bendravom, ir kaip aš galėjau nepastebėti, kad jam kažkas negerai
), pasidarė nervuotas, kad aš neatlieku visų darbų, kurie "pagal prigimtį" yra priklauso moteriai 
nors kai pradėjom draugauti, puikiai žinojo, kad man svarbus darbas, karjera, kad valgyt negaminu ir negaminsiu, viskas tiko puikiausiai.Per tą laiką aš pradėjau uždirbti mažiau, jis daugiau. Nebesidalinio pinigais, ir dar pareiškė, kad jei aš mažiau uždirbu, tai turiu ir daugiau darbų namie padaryt, nors dirbame po tiek pat valandų
Man jau nemažai metų, norėčiau dar vaikų, tačiau jis pasakė kategoriškai, kad daugiau vaikų jis neturės.
Vienintelė sritis, kuri dar buvo neišklibus - seksas, ir tas pasidarė nebeįmanomas, nes aš noriu vaiko, o jis tik ir galvoja, kaip apsisaugot
Pas poros terapeutą eiti bandėme, tačiau po kelių kartų jis pareiškė,kad nemato prasmės ten eiti, nes tipo aš sugadinu visą tą progresą, kurį mes pasiekiam. Suprask, pasielgiau taip, kaip jam nepatinka.
Ar dar įmanoma kažką mums sulipdyti?
Papildyta:
Beje, dėmesys mano vaikui baigėsi iškart, kai tik persikėlėme pas jį gyventi. Jis jaučia pareigą mano vyresnėlį tik gerai aprėkti, net neišsiaiškinęs, ar jis padarė tai, kuo jį kaltina. Tai mane siaubingai siutina, ir jaučiu pareigą ginti vaiką nuo tokio "tėvo". O MB atrodo, kad viską aš tik išsigalvoju, jo auklėjimas yra labai reikalingas ir teisingas, be jo mano vaikas nueis šunkeliais, ir duoda pavyzdį iš mano giminės, suprask, jei ne jis, tai taip ir bus
