Kada metas skirtis?

Emiliuks, gal ir tikrai papilstėm pudros Bet čia tas atvejis, kai žmogui reikia išsisakyt. Ir kai detalių viešint nesinori, tai ir gaunasi toks tik pačiam suprantamas aptakumas... O temos autorei, mano galva, geriausiai atsakė Jadzė



Nepanašu, kad bijai
O p. Smalsutė SM jaučiasi atliekanti pasiklydusių sielų gelbėjimo misiją, įsiprasmina, taip sakant.

P.S. Apie bažnytinės santuokos anuliavimą SM yra atskira tema, ten "niekada nesiskirsiančioms" tikri nearti dirvonai

na tai ta baime nera tokia jau, kad bijociau savo nuomone pasakyt
zinai, as irgi labai labai norejau tiketi, kad teku pirma ir paskutini karta gyvenime...
taciau kada ima gresti realus pavojus tavo ir vaiku gyvybei, susimastai, kad gal visgi as geriau sulauzysiu ta priesaika ir kai naivi mergaite, isivaizduojanti kad gelbeja sielas (to niekas nepraso, beje), pradeda kisti savo nuomone, kad as, matai, apgavau baznycios teisma ir pan., norisi palinketi jai, kad niekas jos tu tiesu nesumindziotu..... palinkeciau, kad patirtyu ka nors panasaus bet negaliu-tikejimas neleidzia
atsakant i tema-metas skirtis yra tada, kai supranti, kad nieko pakeisti jau nebeimanoma ir kad kito kelio nebera....

Smalsutė kalba abiems poros pusėms. Jei jos abi tai girdėtų, viskas būtų gerai. Deja, girdi ją tik viena pusė, todėl taip ir gaunasi, kad nebeįmanoma kartu gyventi.

Kai virš manęs kabojo skyrybų grėsmė (dar visai neseniai, ir negaliu pasakyt, kad ji visai visai išgaravo, bet bent jau liko tos grėsmės apie 5 procentus turbūt, nuo manęs ir nuo mano vyro nepriklausančius), pasidariau gana baisų psichologinį testą.
Tos, kurios norit skirtis, užduokit sau tokį klausimą:
Jei jūsų vyras mirtų kitą rytą, ką jūs jaustumėt?
a) palengvėjimą
b ) baisų skausmą
Manau, aišku, kad
a) atveju pats laikas sukt iš santuokos lauk, o
b ) atveju verta stengtis iš paskutiniųjų - dar daug ką galima pataisyti. Tai tiesiog krizė.
Nors tos, kurios nori amžinos laimės - jos nebūna niekur. Net ir meksikiečių serialuose iki laimės būna baisybė nelaimių

Anekdotas:

Pora švenčia auksinių vestuvių sukaktį.
Žmonos klausia:
- Pragyvenot tiek daug metų kartu, ar jums niekada nebuvo kilęs noras skirtis?
- Ką jūs! Skirtis, tai ne, niekada tokia mintis nekilo.. Bet užmušti tai ne kartą...

Coliuke uzvede tema, nusprendziau ir as pasisakyti... juolab, kad kamuoja ta pati problemele....
taigi, mumi rudeniop busim su vyru 5erius metus kaip vede, ir jau 8-eri metai kaip kartu... taciau po truputi imu jausti, kad nebeuztenka man su savo vyreliu gyventi taip, kaip kol kas gyvenu... t.y. nebera supratimo. nesakau, kad is jo puses tik taip yra. mes abu kuriam santykius ir zinau, kad as juos taip pat nustojau kurti, nes nebegaliu, issisemiau.... nebera apie ka su vyru kalbetis, namu ir buities pareigos - tik mano, vaiku apsirupinti ir savimi jis vienas negali - arba lekia pas savo mamyte, arba sedi abu alkani, kol as grisiu...
mylimes taaaip retai, kad nezinau, ar tai mylejimasis ar tiesiog susibegom-atlikom-pabegom pareiga...
geliu maniskis nedovanoja, kavos i lova nenese ir nenes. romantikos - nulis. tai zinojau ir pries tekedama, nes taip buvo. Taciau kaip ir dauguma - tikejaus, pasikeis. ne, nesiruosiau jo pati keisti, tik tikejau, kad jei nori seimos, bus atsakingesnis, nori vaiko - prisiims dali pareigu. deja, snipstas is mano tikejimo.
Manau, kad priejau liepto gala. Vakar paprasiau skirtis. Vyras galvoja, kad juokauju. graziai pasake - neisivaizduojas, kaip as be jo su dukrele gyvensiu... Kadangi abu neinam i kaire-desine, gal tai atrodo ir keista - kam skirtis? nes gal tai tik krize... taciau nebegaliu gyventi su zmogum, jei nejauciu jam aistros ir tampa svetimas, jei negaliu jam atsiverti, pasisneketi... . negaliu gyventi su juo tik kaip su naudingu baldu. esu pakankamai savarankiska ir jis atejo pas mane gyevnti, tad manau, isgyvenciau... Tik va - beda - turim dukryte, kurios NE UZ KA jam neatiduosiu! o jis, zinoma, ja irgi juk myli, kad ir nepriziuri, ir taip pat noretu pasiimti ja su savimi...
vienzo, jei bus skyrybos, bus sunku - vaikas, turtas, dalybos.. nesiskirti - irgi - du zmones be aistros po vienu stogu.... nebegaliu nuolatos buti kazkokia rekianti isterike, kuria viskas knisa... noriu ramybes...
help...

siulau atspaudinti viska ka cia parasei ir duoti paskaityti jam..

Va čia ir yra visos esminės problemos, mano galva. Neužtenka tikėtis, reikia reikalauti to, ko tau norisi, nuo pirmų pažinties akimirkų. Ir jei to neišreikalausi, o tau tas svarbu... Tau aišku jau šaukštai popiet, po tiek metų žmonės nebepasikeičia. Bet bent kitos kad tokių klaidų nedarytų...
Beje, nėra taip, kad tu turi dukrytę, kurios jam neatiduosi. JŪS turit dukrytę.

O ar yra tikimybe, kad teismas jam priteistu dukryte?

Kodėl kai savo nuomonę išreiškia Smalsutė, iš jos šaipomasi ir vadinama fanatike, o kai kas išsako priešingą nuomonę: kad jei tik kas skirkis nedvejojant - laikoma nuomonės pareiškimu ir normaliu dalyku? Negi skirtis geriau, nei bandyti išsaugoti santykius?

gal


butent- kaip issiauklesit, merginos, tiap ir turesit... jei lepinsit nuo pirmu dienu - jei ir atrodo, kad nesunku del jo kalnus versti - tai paskui ir po keleriu metu tuos pacius kalnus teks pacioms versti. nes jam tai atrodys saviem suprantama.

taip, MES turim dukryte, kurie abu ja mylim. Taciau naturalu, kad as labai noreciau likti su ja gyventi ir visiskai nenoriu jokiu apribojimu jam. jei mudu esam du sveitimi zmones, tai vaikas cia absoliuciai ne prie ko - ji turi teise matyti ir gyventi su mumis abiem vienodai...

nezinau... paprastai teismai sprendziami mamos naudai, taciau gal yra kazkokiun niunasu, kuriu as nezinau. pzv., mes gyvename bute, kuri isigijome gyvendami kartu. visas turtas kartu, tai nebent as neturesiu kur gyventi, bus per mazas atlyginimas, tai gal tada ugincys teismas ir priskirs vaika vyrui.


o jei nebera, ka saugoti?

vyrui pasakiau, kad noriu skirtis. jis skyryybu nenori, taciau absoliuciai nieko nepadare ir nepasake daugiau, kad nesiskirtume. vadinas, tikrai nebera, ka issaugoti.
be to, jau pasikartosiu - tai nera eilinis bizas, soves i galva. daug vandens nutekejo, esu labai kantrus zmogus ir kantriai visus 8erius metus gyvenom. taciau viskas turi savo ribas.

Sėkmės, Sunny
Tikrai nematau prasmės aukotis žmogui, jei yra vilties sutikti tą, kuriam nei tu aukosies taip, kaip aukojaisi šiam, ir kuris tau padės labiau nei šis...
Ir tikrai neverta laukti dar dvidešimt metų
O dėl dukrytės, šaunu, kad leisi tėčiui su ja matytis. Manau, jei jis neprisideda prie namų ruošos, tai tikrai nesikapos, kad dukra liktų su juo.
Viskas bus gerai