As dazytis norejau jau nuo kokiu 10 metu - mano mamai buvo tada is uzsienio (tais laikais OHOHO

kaip buvo) firmos Pupa tokia baisiai grazia kosmetikos dezute parveze. Tai man tada toks uzejo pasiutimas del dazymosi. Viena diena issidaziau ir isejau i muzikine.

Einu atgal, kazko visi taip i mane ziuri. Aha, galvoju kokia as grazi.
Pareinu namo, mama vos galo negavo (is gedos ko gero

) tusas nubeges, seseliai - dangaus zydrumo. Na zodziu... Tada supratau, kad reikia visa ta dazymosi technologija issiaiskinti - zyzdavau tevams nupirkti visokiu ten kosmetikos knygu, jie pirkdavo, as mokydavausi. Ir ismokau, lygtai, veido tipui tinkancios spalvos, dieninis - naktinis makijazas, siaip veido prieziura, kaip vizualiai keisti veido bruozus. 15ine budama - buvau tiesiog kosmetike-meistre. Visas drauges isdazydavau!. Pati be pilno makijazo is gatves ne kuku.

Nu vienu zodziu, buvau super kruta.
O dabar, po desimtmecio - retai dazausi. Nors pasiaust po kosmetikos parduotuves oi kaip megstu. Bet diena is dienos dazytis irgi nei noro nera, nei ka - ir oda, beje, "susitupejo" - nieko ten slepti nebereikia

Tusas pas mane jau koks pusmetis kaip nenaudojamas, blizgesiai irgi ilgiausiai sedi, kol ismetami. ....

Jo, reikia susitempti.

I'm going to write a book someday and the title will be I'm an Ass, You're an Ass. That's the most liberating, wonderful thing in the world, when you openly admit you're an ass. It's wonderful. When people tell me, "You're wrong." I say, "What can you expect of an ass?"