QUOTE(Aimma @ 2007 07 17, 21:27)
Diskusijos pradžioje visom keturiom

buvau už šuninkus, sužmoginančius augintinius. Bet kai geriau įsiskaičiau į kontraargumentus, atsirado ir kitokių pamąstymų. Taip, aš esu iš tų, kurie miega su savo šuniu lovoje, nevalgo iš vieno dubens beveik tik todėl, kad neleidžia ūgis, bet valgo kartu ir tą patį. Na, išskyrus sausiaką. Ir, žinoma, tai kvaila. Aš suprantu žmones, kurie neturi vaikų ir mirus šuniui ar katei rauda taip, kaip kitas mirus artimam žmogui. Pagyvenusius, kurie nutolusių vaikų trūkumą kompensuoja meile augintiniui. Vaikus, kuriems šuniukas pakeičia brolį ar seserį. Taip yra ir nieko čia nepadarysi. Nežinau, kur čia savo atvejį įpaišyti

Ko gero, perlenkiame. Bet niekas neįrodys, kad nemylėti yra geriau. Kur nors nuvykus pirmiausiai akimis ieškau šunų, žiūriu, kaip jie laikomi. Į vaikus dėmesį atkreipiu tik vėliau. Manau, kad tai nėra gerai.
Dėl svečių. Mano visos draugės žino, kad su miniakais gali nesirodyti. Retai išvedu šunį, nors jis tiesiogine prasme lipa ant galvos, nes žinau, kad jis tų svečių laukė labiau negu aš. Kvailai elgiuosi, pripažįstu. Neatnaujinau prieš daug metų nutrūkusios man svarbios draugystės, nes draugės vyras dirba karantino tarnyboje. Nors jis pakankamai padorus žmogus ir suprantu, kad geriau tokie žmonės dirbtų tą baisų, bet neišvengiamą darbą, negalėjau perlipti per save. Ir čia aš tam tikra prasme teisi.
Tik nemėgstu šuninkų, kurie, savąjį apkabinę, nemato kitų, kenčiančių, neėdusių. Čia jau jolita.martyna man pavyzdys.
Viso to parašymo reziume būtų:
taip, mes kartais neteisios, tad nebijokim to pripažinti. Yra kaip yra.
Neiskenciau neparasiusi vel,bet tik todel,kad......sitas pasisakymas buvo vertas dideles pagarbos,zmogus mylintis savo suni,i ji kreipiantis laaaaabai daug demesio, ir tai............pripazistantis.
Ir tas paskutinis sakinys suzavejo,kad esam kartais neteisios,bet.........ne visi sugeba tai pripazinti.Nukeliu pries jus kepure
Papildyta:
QUOTE(*VICI* @ 2007 07 17, 22:35)
ot tai reziume

o kas tą teisumą dabar išmatuos, nėra taisyklių ant kiek galima mylėti gyvūną

o ir taisyklės būna kurtos kartais tokių žmonių, kad... patylėkim geriau...
taip, kad nėra ko čia gėdytis, mylėti negali būti gėdinga, jei taip kažkam širdis liepia, tai ką daryti? širdį kitą persisodinti?

mano tėtis, kadangi jau ligotas žmogus, tai vis ant visų burba, pirštais bado, rodo tą ar aną, kad JIS taip nedarytų... mamai tas žiauriai nusibosta ir sako auksinius žodžius: "o ką tau kliudo kas kaip apsirengęs, kas kur eina, kas ką myli ar pasakė, svarbu žmonių nemuša ir gerai"

tai va merginos, nėr čia ko kabinėtis ir mandrauti, nes meilė nėra blogai, nesvarbu kam, mūsų gyvūnams ji tikrai nekenkia, tai ko gi kenkia ji jums?
O kai kurie,taip ir liekantis---- draskytis,metyti replikas ir izeidineti kitus.......vardan "savo tiesos"