kai maitinau dukrytę (maitinau iki 2 m 2 mėn.) jausdavausi viena visuma su ja, man buvo malonu,kai šiltas kamuoliukas susirango šalia tavęs ir tu jam esi pati pačiausia ir tavo pienelis yra pats skaniausias, o atsigėrus dar padėkoja, tai visiška palaima.
pradžioje, turbūt kaip ir visom buvo skausminga, nes nei ji mokėjo žysti, nei aš paduoti, bet išmokom abi ir viskas
vėliau buvo kitas etapas - dantukai. kartais pabandydavo spienelio stiprumą su savo perliukais, bet sudrausmindavau ir paskui ji išmoko atsigerti neužgavus ar įkandus