Sociofobija

na aš net nenumaniau kad yra tokia liga. kaip suprantu aš ją tik lengvesne forma turiu. man paskambinti kirpėjai yra didžiausias iššūkis, nejaukiai jaučiuosi kai būnu tarp žmonių ir pan,bet jau pradėjau suprasti,kad kai gražiai apsirengiu,pasidažau,tada kažkaip net visai ir malonu ir norisi to dėmesio. žodžiu mūsų ligos didžiausias vaistas-kita liga -žvaigždžių liga

O man atvirkščiai. Jei kokia nors proga šventiškiau apsirengiu, pasidažau, nors ir žiūrėdama į veidrodį esu labai patenkinta rezultatu, vos paėjus porą metrų nuo namų, bėgu atgal visko nusivalyti, persirengti. Vieną kartą didelių didelių pastangų dėka pavyko prisiversti pasipuošti ir nepulti iš karto visko valyti, bet visą vakarą jaučiausi siaubingai nejaukiai, nevalingai nusivalinėjau nuo veido pudrą, prisiglosčiau šiek tiek papūstus plaukus, o galiausiai vistiek bėgau namo. Todėl mano kasdienybė - surišti plaukai, džinsai, sportbačiai, platoki marškinėliai ir nulis makiažo, stengiuosi kuo mažiau į save atkreipt dėmesį. Tiesiog kai pasipuošiu, atrodo, kad visi į mane pašaipiai žiūri, nors iš tikrųjų draugai tik giria, kad gražiai atrodau, o aš tiesiog netikiu... Gal kam nors panašiai yra? Kaip sprendžiate šią problemą?

Gal tai tiesiog stiliaus paieškos,jei nejaukiai jautiesi pasidažius -vadinasi tau ir nereikia to daryti. Jei tau smagu ir patogu surišta uodega,tai ir pirmyn, reikia rengtis taip ,kad pačiai patiktų ir tiktų. Nemanau,kad tai sociofobija..

Taip, čia ne sociofobija, čia, matyt, priedas prie jos.

sveiki, gal noretumete sau ir kitiems padeti? as turiu pasiulyma - galetumeme susitikti ir kartais praleisti siek tiek laiko vienas su kitu , issipasakoti problemas ir manau jog sitaip galim vienas kitam padet ir palengvint sawo ir kitu gyvenimus
parasykite man i email : nobodiesx@gmail.com

man nepadeda gera isvaizda jaustis geriau su zmonemis. bet jei to netureciau, turbut visai nieko nebeistengiau daryt.

Ir aš turiu tokią baimę. Ir mano draugė turi. Gal todėl abi labai gerai sutariam. Vadinam viena kita autistėm.
Papildyta:

gera mintis

sweikos, mane dažnai lydi nerimas, kuris sukelia viduje kažkokį labai nestabilų ir savęs netvirtą jausmą. Vaikystejėje tokios nuolatinės įtampos kaip dabar nebuvo visisškai, tačiau viskas prasidėjo nuo 7 klasės, įsivariau sau fobiją, bijoti būti kuomet aplink daug žmonių, būtent uždaroje aplinkoje, tuomet atrodo kad visi į tave žiūri o jei dar ko paklausia ar mėgina ant juokų palazdavot, tai šakės stoviu kaip burokas.. Jausmas neapsakomai sunkina gyvenima, tą akiirką norisi skradžiai žemėn pradingt, pasidaro tikrai gėda, kojos ima tirpti, širdis daužytis, ir pasidaro taip silpna lyg katik būčiau prabėgus krosą..
Labai stengiuosi save nugalėt, nes bijau pažįstamų žmonių, sutikti ypatingai parduotuvėje. Bet kad ir kaip to bijau, visviena einu į parduotuvę apsipirkti ir vis laaabai tikiuosi,kad nieko iš pažįstamų nesutiksiu. Į akis žiūrėti kitiem aš nebijau, ir netgi avirkščiai, pvz ilipus i autobusa visalaik apsiziuriu kas aplinkui. Siaip save skaitau tikrai grazia, turiu ir drauga ir darba ir studijuoju universitete, bet taip per visus tuos metus taip ir nesusipazinau su visais kursiokais. Yra keleta kursiokiu ir kursioku,kurios mane myli tokia kokia as esu ir tas mane labai dziugina
Kartais pagalvoju, jaunesne buvau - protingesne, nei man rupejo ka sutiksiu parduotuvej is pazistamu, o dabar sukvailejau? susireiksminau per daug i save?
Bet su laiku tikrai astebejau toki dalyka, kad kuo daugiau su kazkuo bendrauji, iseini i lauka, kazka veiki, zodziu buni uzsiemus, tuo maziau galvoji apie save, kad kazkas kazka apie tavo poelgi ar veiksma pagalvos, nusisypsos ar dar ka nors padarys.. Labai reikia stengtis uzsiimti save, kad kuo maziau laiko liktu pasalinem, visiskai nereikalingom mintim.

Rudenėja, o kiek žmonių būna psichoterapinėje grupėje? Ar visi jie ten dėl sociofobijos? Ir apie ką yra kalbama?

Jo, su tais drebėjimais man irgi panašiai. Man didžiausia problema yra pažiūrėti į akis, va tada, kai sutinku žvilgsnį, man galva pradeda drebėti, nes tada jaučiu be galo didelę įtampą. Jeigu tik išrausčiau, tai būtų žymiai lengviau ir turbūt visai dėl to nepergyvenčiau. Aš manau, kad "išėjimas į žmones" padeda tik tuo atveju, jei patiri kažkokių teigiamų emocijų išėjus, pvz jei manęs koks praeivis ko nors paklausia, o aš sugeba atsakyti į klausimą, tai jau pasijaučiu daug geriau ir nesigailiu, jog išėjau iš namų...Bet dažnai išėjimas baigiasi tuo, kad paskui dar labiau nesinori niekur eiti. Dabar irgi jaučiuosi prastai, nes prieš kelias dienas nesugebėjau atsisveikinti su vienu pažįstamu. Maždaug situacija - aš sėdžiu kokių 10 žmonių grupėje ir vienas žmogus ruošiasi išeiti, matau, kad jis tuoj prieis prie manęs atsisveikinti ir mane apima tokia panika, tokia baimė ir mintis, kad nesugebėsiu to padaryti O jau matau, kaip jis prieina, sako kad turi išeiti ar kažką pan. o aš sėdžiu nuleidusi galvą ir tarsi nieko negirdžiu, be to, kažkaip tarsi nesąmoningai norėdama sumažinti įtampą staigiai pasisuku ir perrėkdama tą beatsisveikinantį žmogų kažką pasakau šalia sėdidnčiam. Matau kaip tas pažįstamas nustebęs ir nusivylęs dar pažvelgia į mane ir ramiai nueina...Nu po viso šito jaučiuosi labai blogai ir bijau, kad su manim dabar išvis nebendraus tas žmogus, juk jis norėjo tik atsisveikinti, o aš nusisukau ir dar garsiau puoliau kalbėti su kitu žmogumi Ir kaip dabar išvis man reikės jį susitikti kur nors, labai gėda dar labiau nenoriu niekur eiti

sveiki visi
As jau kaip 2 metai sergu sia liga ir noreciau pasakyt jog mes labai daug prarandam is gyvenimo malunumu pradejau gydyma pries kelis menesius ir supratau jog sis dalykas yra laikinas jei nori jog jis toks butu . as nei tewam nei draugam niekam nesu sakes jog sergu sia liga na aisku vienam yra sunku istvert tokius dalykus bet as jusu biski nesuprantu gi manau kai susitinka tokio pacio likimo "broliai" (biski nusisneku bet manau minti supratote ) ir tik viena man berods panele pritare jog gera mintis butu susitikt ir praleist siek tiek laiko kartu o daugiau nieks demesio neatkreipe i tai Zodziu viskas imanoma kai tu to nori kaip cia kazkas pasake
nepatingekit jei galit ir parasykit man i email:
sociofobija@gmail.com
Manau mes turim visi daug bendru temu apie ka pakalbet veliau jei kas nors atsirastu pagalbininku ka nors sugalvotume kaip galetume kartu bandyt spresti sias problemas, beje jei kas susidomes turiu toki gydyma , kuris manau lb padeda tai yra social anxiety terapija . TAIGI NEPATINGEKITE IR PARASYKITE

Paprastai zmoniu buna apie 10, kalbam apie savo problemas, reaguojam i kitu, gincijames ratu susede. Yra pas mus ir mikciojanciu ir labao droviu zmoniu, bet kaip as ir sakiau-nuo baimes begti nereikia,o su ja susidurti akis i aki, siuo atveju tai bendravimas su zmonemis.
Papildyta:
O jei bijote akiu kontakto siaip ganetinai padeda akiniai, tarsi atstumas tarp taves ir kito zmogaus atsiranda,pabandykite