Ar galima mane pagydyti nuo manęs pačios?

depresija gali būti ne tik pasyvi. Taip ji dažniau tokia, tačiau yra kita forma susijusi su depesinėmis manijomis - labai aštriu mąstymų, kūrybiškumu, nesibaigiančia energija ir pan.  Visi šitie dalykai labai alina ir vargina. Čia kaip ir rūkymas, kai kuriems tai tiesiog kelias į lėtą susinaikinimą. Tačiau  aktyvioje formoje tip pat nėra motyvacijos, tik ji pateikiama labiau argumentuotai.

Ir kaip tik dabar supratau: rašysiu. Kaip tik dabar. Ir nebelauksiu kada išeis vyras, kada suaugs vaikai, kada liksiu viena šviesi senolė kad išgyvensiu šviesią vienatvę (Šv. Vienatvė), kad galėčiau padaryti tai paie ką visą laiką mąstau: tai turi būti užrašyta. Nesu viena tokia. Ne man vienai reikia pagalbos, supratimo ir palaikymo, kad viskas gerai. Šalia esantys ne visada padeda tiek kiek mes iš jų tikimės, o rašalynė yra negyvas daiktas, kurį gali skaityti, gali mesti į kampą...
Mano tiesa skiriasi nuo tavo tiesos. Mano skausmas didesnis nei tavo skausmas. Mano diagnozė – depresija. Tinginių ir ponų liga ar kaip dar ją pavadinsi. Taip taip, ta išsvajotoji, išjaustoji, aprašytoji. Depresija. Nieko neskauda, tik skauda viską. Neesi niekur, bet esi visur esantis. Simuliuojama ir ne. Skaičiau apie ją. Daug. Godžiai. Juk tai apie mane, o kam nesmagu skaityti apie save gudriose knygose? Labai paprasta suprasti kas tai yra, tarkime filmuojant filmą veiksmas vyksta, o kai susergi depresija – lieka tik keli kadrai iš to ką kažkada vadinai gyvenimu. Kažkokiu paslaptingu būdu viskas dingsta ir lieka vakumas. Tokia tuštuma, kurioje plaukioja keletas tavoo gyvenimo vaizdelių, kurie vis sukasi ir sukasi ir sukasi ir tu niekaip negali liautis galvoti apie tai kas buvo, o gal nebuvo.... Ir tu neesi kaltas neesi kaltas neesi kaltas kaip įpratai sakyti bažnyčioje dėl to kad nebesusitvarkai savo lovos pamiegojęs, nes niekada neesi pamiegojęs esi tik laikinai pakeitęės būseną, net tikrai neesi kaltas. Man taip sakė daktarai, tikrai,  – neesi kalta, čia smegenų cheminės pusiausvyros pasikeitimas ir tu neesi kalta. „Tu niekada teisingai nejautei“ tai vienintelis faktas kuris privertė mane prabusti ir pabandyti mąstyti. Vienintelis faktas, kuris pasiekė mano sąmonę tada. Tai kaip tada aš gyvenau? tai kaip tada mano tie 30 metų? Kur jie visi? Negi jei dabar aš užsilenkčiau man virš karsto turėtų degti “ERROR“? O tai kaip aš iki šiol buvau? Tai tipo aš iki šiol buvau neteisinga? 
Visą laiką norisi teisintis ir atsiprašinėti – nenoriu čia nieko apkrauti savo juodomis mintimis, gyvenimas ir taip šūdinas tiems kas nemato jo šviesos, tad mano rašliava tik dar labaiu užtemdo žydrą dangų. Aš atsiprašau. Aš labai atsiprašau, bet man iš tiesų labai reikia su kažkuo pasidalinti savo šalutiniais poveikiais, sveikimo periodais (nu tier visi gerai žinomi: ignoravimas, pripažinimas, susitaikymas, sveikimas). Nežinau kuriame iš jų esu dabar, bet tikrai, kad ne ignoravime, gal pripažinime, o gal pripažinimas jau praėjo, nes juk nuėjau pas šio reikalo specialistus prisiduoti... Apie šia bėdą prirašyta kalnai informacijos, bet kažkaip sausai, paprastai, be jokios informacijos kaip elgtis šalia esantiems. Depresija nėra asmeninė liga, ji yra šeimyninė jei taip galima ją pavadinti. Ji paliečia ne tik mano sielą ir smegenis, bet ir visus mano aplinkos žmones, visą mano gyvenimą, todėl noriu bent šiek tiek atiduoti duoklę tiems, kurie visą man sunkų laiką buvo šalia. Ctrl+S puodelis kavos ir vėl prie plunksnos.
Aš išaugau šiek tiek kitokia nei visi. Visą laiką buvau šiek tiek kitokia. keista. Juoda. Ragana. Ir tuo labai didžiavausi, nors nežinau ar buvo verta, galbūt reikėjo gydyti jau tada, kai pirmą kartą pradėjo dingti mano laikas. Bet ir dabar didžiuojuosi savo depresija, kuri leidžia man kovoti su visais mano demonais, kad nenuleidžiu rankų, kad visda esu pasiruošusi laimėti šią kovą .
Kaip dažnai aš pykstuosi savyje. Su savimi ir su kitais. kad neužkrauti kitų žmonių ir kad neužgauti jų ir taip neprarasti jų (esu sociomanė, žmogus, kuriam žmonės yra gyvybiškai būtini). Visus konfliktus išsprendžiu savyje. Žmonės, kurie vadina mane savo drauge dažnai skaudina mane (o gal tik liguistai reaguoju), tad aš susipykstu su jais savo smegenyse, išsakau viską kas guli ant širdies, išsiaiškinu situaciją, susitaikau ir mes toliau puikiai benraujam. Kam čia reikia tų negerų jausmų? Liūdesys nepageidaujamas. Pyktis irgi. Aš gera mergaitė. Ir elgiuosi aš visada kaip pridera. Ir kontrolės neprarandu (tik tais kartais kai prarandu). Tik. Negaliu sulaikyti to kas nori iš manęs išeiti. Tai kas aš esu ir tai kas iš manęs išaugo skiriasi itin stipriai, dėl to ir skauda iš naujo atsiskuti į save ir surasti savyje tai kas esu aš, o kas tik auklėjimo pasekmė. Svajoju apie tai, kad kada pasidarysiu tikra aš: jauki, smagi, aštriu liežuviu...  Bet viso to gali iš viso nebūti. iš vis gali nieko nebūti, nes man depresija. O tuo metu niekas paprastai nesvajoja. Nesvajoja pasveikti. Nes nesijaučia sergantys.
Taigi vieną dieną aš nusprendžiau kreiptis į gydytojus, kad man diagnozuotų tai, ką jau seniai žinojau gyvenant manyje. Ne visai pati.  Ačiū visiems mane „palaikiusiems“ ir pastūmėjusiems žengti ši žingsnį. Kaip sako kolegos iš užsienių „help yuorselfr“. Nuostabūs žodžiai. Ir visai nesvarbu kaip jie verčiami teisingai, bet man patinka sakyti: pasidėk sau. Skamba ar ne – pasidėk sau. Kaip tai lietuviška, tik gaila kad mes neturime šio posakio vartojamojoje lietuvių kalboje.  Taip ačiū, mano autoirnoija nuostabi. Nepasprinkite!
Taigi. Tada kai aš patebėjau, kad kažkas vėl pradėjo vogti mano laiką. Mano mintis. Mano jausmus. Mane pačią bando pavogti iš manęs pačios. Kaip tik tada aš kreipiausi į tuos, kurie, kaip vyliausi, gražins man viską kas man priklauso, o tiklsiau skirs vaistukus, kurie sureguliuos mano smegenų cheminę pusiausvyrą ir padarys mane paprastu žmogumi, socialiu ir politišku Lietuvos respublikos piliečiu, šeimos žmogumi ir šiaip gražia moterimi.

Gal kiek ir pavėluotai atsakau, bet ačiū, gyvenu gerai. Atsitraukiau. Tarsi už stiklo. Ir labai gerai žinau, kad tai ne depresija. Nebežaidžiu savo emocijomis ir ruošiuosi savo rudeniui. Vis dar nemoku kalbėti paprastai ir bijau užpykdyti čia esančius netinkamomis savo mintimis apie taiką, šviesą ir gėrio skleidimą. Iš tiesu tikiu tuo, kad tik duodamas gauni. O gal save taip apgaudinėju. Netikiu tuo, kad pasipasakojusi čia sugebėsiu daryti kokius nors konkrečius sprendimus, čia tik galima delsti žaidžiant žaidimą pritariu nepritariu. Nerandu tų žmonių, kurių man reikia. Esu kažkas, kas neturi tradicinių vertybių ir nepriklauso niekam. Ir nereikia man sakyti, kad tokių nėra. nėra nieko, ko negali būti.  Tik gaila, kad tokie tipažai įdomūs grynai moksline prasme, padarei skrodimą ir išmetei. Jei jau aš sergu tai tik netikėjimu.

zodziu, ant manes gula mociutes prieziura, tvarkymasis namuose, vaikas, kuri pastoviai tampausi su savimi, valgio gaminimas namie ir pas mociute, skalbimas, mano mokslai ir kt. bet mano vyras sugebejo pareiksti, kad as per gerai gyvenu(jis gerai uzdirba) ir turiu viska ko noriu. man prasidejo isterija... o kur as? kur mano sveikata ir konstatuota depresija? kur vyro pagalba? viska nesu viena ir net neturiu kam pasiskust.