Ar galima mane pagydyti nuo manęs pačios?

ačiū už konstruktyvią pagalbą buvau gavusi remerona
o artmieji turi bent jau norėti skaityti, kad skaitytų iš viso. mano atveju buvo savotiškai įdomiai - prisiskaitei simptomų, prisitaikei sau, tai ir smaginkis sau. Suveikė kaip elektros šokas.

Remeronas ir man netiko , jis labai mane slopino, jis turi tą stiprų slopinamąjį poveikį, jį paprastai skiria prieš miegą, pas ką nemiga, be to nuo jo gan smarkiai auga svoris (iš serotoninių vaistų labiausiai).

O artimiesiems reik pasakyt, kad jie ne gydytojai ir ne jiems spręsti, ar yra žmogui depresija ar ne, čia jau psichiatro kompetencija spręsti.

Patyręs gydytojas depresijos simptomus atpažįsta iš daugelio ženklų - iš paciento mimikos, balso tembro, laikysenos ir pan., juk jo praktikoj depresija sergančiųjų tenka matyti ne vieną.

apie remerona ir as veliau suzinojau daug "gero". o su savais kariavau daugiau nei puse metu su visais kariniais atributais dėl pripažinimo. o paskui nusispjoviau. as pati atsakau uz savo jausmus. tai tra mano gyvenimas. jei niekas negali man pagelbeti tai reikia pasigelbeti paciai - tokia pozicija pakankamai gerai veikia. zudytis nebebandziau nes zinau koks skaudus yra tikras elektros sokas ir nebandysiu, nemegstu as skausmo. svarbu, kad didžioji mano laiko dalis butu su manimi o ne be manes buvo laikas, kai dingdavo istisos valandos motyvacija neatsistate, bet as puikiai sau pameluoju
Papildyta:
o toliau bandyti gydytis pabijojau, kad nepradeciau saves gaileti

Papildyta:
paskaitinejau cia visur po truputi ir taip liudna pasidare - kai depresija kas penkta tema - kuo gi cia "bepasigirsi". Labanakt. Norėčiau būti ne tokia banali su savo jausmais.

Kodėl gailėti? Kai vaistai grąžina gyvenimo džiaugsmą, suteikia jėgų, energijos, pasitikėjimą savimi, tada belieka mėgautis gyvenimu, gailėti savęs net nebesinori . O kai būna depresija net netiki, kad taip gali būti, kad įmanoma taip gerai jaustis.

Sugrąžina. sugrąžinti galima tik tai, as kažkada buvo ir dingo. Nežinau, ką reiškia tie dalykai, kuriuos sugrąžina. Tai kaip aš bendrauju viešai rodo, kad vikso turiu su kaupu. Ir tik aš žinau kad visa tai netikra. Taip jau matyt susidėliojo, kad nenoriu aš būti ta, kuri užgrūzina blogomis nuotaikomis. Aš žinau, kad tuo nieko nelaimiu, kad neturiu tikrų draugų ir t.t. bet periodiški bandymai atsverti sulaukia vienodos reakcijos į mane. Tarkime visai paprastas pvz.: kai normalus žmogus iš pažiūros pasitikinti savimi pasako, kad negali žiūrėti į veidrodį, reakcija būna vienareikšmiška: tu ką durna, viskas su tavim gerai, ko čia išsip...ji. Aš gi žinau kad viskas su manim gerai, bet man niekada nepatiko tai, ką matau veidrodyje...
Arba gailestis. Man jo nereikia, kai tiek metų gyveni tokioje būsenoje nebežinai kaip gali būti kitaip. Gal tai ir saviapgaulė, nežinau, bet mes visi gyvenam savo pasauliuose ir aš tikrai nesu baisiausio pasaulėlio savininkė.

tai nuo to reikejo ir pradeti, o ne issip...kad nieko man nera, as tik siaip cia eksperimentuoju su jumis.

bet gi is to, ka parasei matosi, kad isvis net ir nesigydei. kartais ilgai uztrunka kol atitaiko vaistus ir gydytoja tenka pakeisti.

tavo simptomai tradiciniai, tipiniai. niekuo neypatingi. bet taip blogai jautiesi, nes uzleidai liga. gydytis butina, cia ne sloga. eik pas gydytoja ir kuo skubiau.

Suprantu tave, nes kai pirmąkart pajutau antidepresantų poveikį net neįsivaizdavau, kad galima taip gerai jaustis, man tai buvo nauja ir pirma mano mintis buvo: "Tai negi visi žmonės visada taip jaučiasi, o aš net nesvajojau, kad taip gali būti"?

Dėl negalėjimo žiūrėt į veidrodį - man buvo tas pats, ir kaip keista, kad kai jau pradedi sveikti žiūrėdama į veidrodį pradedi matyti visai save kitokią. Tas pats atspindys veidrodyje, o vertinimai absoliučiai skirtingi - kai sirgdavau sau atrodydavau apgailėtina, baisi ir pan., pasveikus - sau atrodydavau patraukli, simpatiška ir miela. Iš tiesų depresija žiauriai pakeičia tavo mąstymą, jausmus, vertinimus, ir kai pasveiksti, net nebeabejoji kad tai buvo liga , o ne pačios išsigalvojimai ir įsikalbėjimai .

dalile, o taves neslegia, kad priaugai svorio del vaistu?

Dar įdomu - kai atsikartodavo depresijos epizodas, jau nebeatsimindavau savęs kitokios, nebeatsimindavau, kad jaučiausi gerai, buvau pasveikus, man atrodydavo, kad aš visada esu ir buvau tokia, abejodavau ar čia tikrai liga, o gal čia tikroji aš. Kai žmonės pasakodavo apie mane pasveikusią, atrodydavo, kad pasakoja apie svetimą žmogų, o ne apie mane . Ir tik sapnuose susapnuodavau tą normaliąją, sveiką būseną, ir tik prabudus sau mintyse sušukdavau: "Iš tikrųjų čia liga, iš tikrųjų čia ne tikroji mano savijauta" , bet dienos eigoje vėl nebetikėdavau, kad galiu būt kitokia . O kai pasveikdavau, būdavo atvirkščiai - nebeįsivaizduodavau tos savijautos, kai sirgdavau, nebesuvokdavau kaip aš galėjau taip jaustis, taip mąstyti, nebeprisimindavau tos košmariškos vidinės būsenos ir tada sapnuose susapnuodavau save sergančią, tada prabusdavau išpilta prakaito: "Negi ir vėl prasidėjo?" ir pajutus, kad ne, tai tik sapnas, baisiausiai apsidžiaugdavau, fu, ačiū dievui, tai tik košmaras, bet kartu man primindavo kaip aš siaubingai jausdavausi ligos periodais.
Papildyta:


Jei atvirai, tai kai pasižiūriu nuotraukas kaip atrodžiau prieš dešimt metų, sau pagalvoju: "Na, ir kvailė aš buvau ", nes atrodžiau normaliai, buvau normalaus sudėjimo, o pastoviai save laikiau per stora, nepasitikėjau savimi, kompleksuodavau, susitikus su kokiu vyriškiu turėdavau nors kažkiek išgerti, kad galėčiau laisvai bendrauti (ir dažniausiai tas "kažkiek" tapdavo "per daug", nejausdavau savo ribos, ir kitą rytą viską prisiminus degdavau iš gėdos, panirdavau į dar didesnę depresiją, ir to vyriškio ar vaikino po to pradėdavau gėdytis, vengdavau).

Dabar su žymiai didesniu viršsvoriu jaučiuosi šimtą kartų geriau nei tada kai to viršsvorio iš viso neturėjau. Ir kai čia pradėjau laikytis Chazano dietos ir tuo pačiu nuiminėti vaistus ir man vėl pradėjo reikštis pirmieji depresijos simptomai, aš tada iš karto galvoju, kad jau ne, geriau aš sversiu per daug, būsiu stora, bet ne už ką nenoriu vėl depresuoti ir patirti to košmaro , grįžau prie vaistų, jau man šimtą kartų geriau būt storesnei, bet normaliai jaustis, nei lieknai ir depresuoti.

Be to, jei pavyktų pastoviai skaičiuoti kalorijas, tai ir su vaistais galima nepriaugti to svorio (dar žiūrint koks vaistas, nes toks kaip Wellbutrinas, tai atvirkščiai, gali mažinti svorį) - nes ir grįžus prie vaistų aš ir toliau sėkmingai mečiau svorį su Chazano dieta - per pusę metų numečiau 23 kg. Bet matyt, tas staigus svorio kritimas, kažkaip viską many išbalansavo, gal prie mažesnio svorio tos pačios vaistų dozės pradėjo stipriau veikt ir mane per daug suaktyvino, prasidėjo nemiga ir kažkas jau panašaus į maniją (nors mano psichiatras man tikino, kad man čia buvo ne manija, o vis tiek depresija, tik kitos formos), ir gydytojas paskyrė man prieš miegą tokių raminamųjų, kurie ir prieš nemigą, ir prieš per didelį susijaudinimą, pernelyg pakilią būseną, jų anotacijoje buvo parašyta, kad jų vartojant didėja svoris, tai Chazano nuomone aš su tais vaistais jo dietos būčiau neišsilaikius, nors dabar galvoju, kad tikrai be reikalo tą dietą mečiau ir per kitus pusę metų aš didžiąją dalį numesto svorio ataugau, bet kimšau tikrai per daug, savęs neribodama, tad natūralu, kad svoris augo. Bet užtat su tais vaistais aš labai lengvai užmiegu (anksčiau prasivartydavau lovoj po kelias valandas kol užmigdavau), jie iš karto nuėmė man tą nenormalią būseną, veikia raminančiai, tad aš kol kas tų vaistų atsisakyt nežadu, tuo labiau, kad geriu jų tik ketvirtį tabletės prieš miegą. Bet Chazanas buvo susakęs, kad pas jį grįžčiau, tik tada kai jau nebevartosiu tų vaistų, bet pati dabar galvoju, kad vėl reiktų kažkaip pradėt labiau prisižiūrėt, gal skaičiuoti kalorijas ar vėl pačiai savarankiškai jau be važinėjimų laikytis Chazano, kad ir su supermamos chazanikėm, ir labai labai norint įmanoma tą svorį reguliuot. Bet, matai, aš gerai jaučiuosi ir su viršsvoriu, tad nelabai ir surandu sau vidinės motyvacijos vėl blogt, žinau, kad nuo to, kad sublogsiu, mano gyvenime niekas ir taip nepasikeis, jaučiuosi laiminga ir su tuo viršsvoriu. Vienintelis kompleksas - susitikti senus pažįstamus (klasiokus, grupiokus), kurie mane prisimena liekną ir jiems kontrastas iš karto didžiulis, tai būna šiek tiek gėda, nes nepulsi visiems aiškinti, kad vartoju antidepresantus, kad sirgau depresija ir pan. O kas mane kasdien mato, tai ir nelabai jau taip pastebi, kada aš numetu, kada priaugu
Papildyta:


Be to, nepamiršk, kad vaistai kiekvieną veikia individualiai - vieniems gali apetitą didint, kitiems, atvirkščiai, mažint ir tikrai ne visi antidepresantai tą svorį didina, tad gal tu jo visai ir nepriaugsi vaistus vartodama . Aš, matai, ir genetiškai turiu polinkį storėt - pas mane ir tėvai, ir brolis labai linkę į storėjimą, tas juk irgi lemia. Yra juk net atrastas storėjimo genas, teko skaityt, tad jei žmogus jį turi, jam automatiškai sunku išlikti lieknam ir be jokių vaistų, nes su amžiumi juk apykaita ir taip lėtėja.

o aš bijau gydytis, bijau daktarų. prieš penkis metus "pabėgau" nuo gydymo. dabar ir vėl bijau, bet ir savęs nebegaliu pakęst. na aš netikiu, kad vaistai gali kažką pakeist. o jeigu kas nors ir pasikeistų, man baisu, kad tada jau nebebūsiu aš. kažkas kitas. linksma daržovė.
sunku.. nežinau ką daryt. labiausiai bijau prarasti mylimą žmogų, neįsivaizduoju, kiek jis dar pasiryžęs kentėt mano būsenas.

Tikrai netampi daržove ar pastoviai nenormaliai linksma , tiesiog išsivaduoji iš patologinių būsenų. Vartojant vaistus būni normaliu žmogumi, kuris ir pyksta, ir liūdi, ir verkia, bet nėra tas liūdesys toks patologinis kaip būna sergant depresija - kai viskas atrodo beprasmiška, nyku ir norisi tik numirti. Vaistų pagalba gali gyventi, mokytis, dirbti, ko negalėtum gilios depresijos atveju .