Ar galima mane pagydyti nuo manęs pačios?

O aš tikrai norėjau numirti, todėl išgėrusi penkių pakelių tabletes (specialiai juos kaupiau, ir tai nebuvo šiaip raminamieji, o tricikliai antidepresantai Amitriptilinas, kurie nėra saugūs kaip dabartiniai modernūs), užsigėriau juos Starkos buteliu, kurį radau tėvų bute (šiaip Starkos tikrai nemėgstu , nemėgstu jokių stiprių gėrimų, mane purto nuo lašelio konjako, mėgstu tik silpnesnius, o jei stipresnis, tai taip smarkiai praskiestas, kad nesijaustų jo skonio, bet šį kartą neskiedžiau, prisiverčiau išgerti kone vienu mauku visą butelį), vaizdas dingo momentaliai, iš karto netekeu sąmonės, ir jei ne atsitiktinis tėvo sugrįžimas anksčiau laiko, manęs čia jau senai nebebūtų Bet dabar užtat be proto myliu gyvenimą ir be proto bijau mirties, net negalėčiau pagalvoti apie tokį žingsnį ir dėkoju likimui ir tėvui, kad jis grįžo nelaiku, brrr, net nupurto pagalvojus kas galėjo būti...

1. hobo, gal tu skaitai tik tas knygas, kurios gavusios kruva apdovanojimu arba kurias skaito tauta, nes tai yra madinga, kruta. as skaitau kas man patinka ir tai gali buti visai nezhinomo autoriaus, bet jei as joje randu kazhka savo, tai man dzin ka apie ta knyga sako kritikai ar kiti.

2. siaip jau tu irgi nieko nezhinai ka as zhinau.
ir sveikti as tau neliepiau parodydama ta nuoroda. juk aishkiai parashiau, kad taves neishgydysiu (juolab, kad tu ir nelabai nori pasveikti, bent toks ispudis). as tiesiog pakvieciau tave prisideti prie serganciu mergaiciu shanso pasveikti. o ten jau tavo valia - ar prisidesi, ar ne.

antibalta, gal turi aprashiusi ta gyvenimo tarpsni, kai supratai, kad nori sveikti? ir ko emeisi?

tu mane pakvietei? o gal cia as tave pakvieciau?

tu cia apie ka? nes as tai apie Brigita ir Atene.

ai.... nebefantazuok. tai jeigu aš dabar išsipasakosiu viešai kiek, kada, kam ir prie ko prisidėjau, tai jau mane kanonizuosi ir duosi išrišimą nuo ligos? ar kas bus? tai jeigu nori paremt, tai ir remk. o aš nematau reikalo girtis, kad daviau tam ar anam. iš kitos pusės, kokią tu turi moralinę teisę viešai švaistytis tokiomis nuorodomis ir aiškinti man, kad turėčiau kažką paremti ir dar laukti mano ataskaitos????? iš kur tu žinai, kad aš pati nesu reikalinga paramos ir kad tavo šitos užuominos dar labiau manęs neužgruzins???? kas čia per debilizmas, rodyti pirštais, kad tam ar anam blogiau nei man???? kokiu būdu išmatavai blogumo laipsnį? nuvilsiu tave mergaite, nuo rodymo pirštais į viso pasaulio blogį nuo depresijos nepasveikstama.
Papildyta:


o vat apie mano norą ar nenorą pasveikti, galėsime išsamiai padiskutuoti tada, kai pati susirgsi. tuomet turėsi šaunią galimybę savo kailiu išbandyti kas yra noras, ar nenoras. kažkaip visada taip būna, kad tie baisiai gūdrūs aiškintojai, žinotojai beigi kaltintojai, galiausiai gauna nuostabią galimybę patys asmeniškai išbandyti savo metodų veiksmingumą.

rasliava nera negyvas daiktas, kartais vienas zodis gali pakeisti pasauli

hobo, esi paranojike ir as baigiu su tavimi diskusija. tu nemoki elementariu dalyklu perskaityti ir visus puoli kaip shuo. au-au.
sekmes.

niekam nepaslaptis, kad šizofrenikai turi polinkį nustatinėt kitiems ligas. aš tavo vietoj susimąstyčiau. o kadangi vietoje manęs matai šunį, tai ir mąstyt nebeverta, kuo skubiau kvieskis greitąją. rimtai, draugiškai patariu.

Sveiki, nemanau, kad toks jausmas kaip pasmerkimas labai puošia mūsų sielas. tolerancijos trūkūmas taip pat nėra dvasinio grožio bruožas. Nereikėtų smerkti žmogaus, kad jis neserga arba, kad serga. Ir linkėti ligos, tuo labiau žinant kur link ji veda - sakyčiau labai lietuviškas bruožas. Kaip pradėjau rašyti čia, sąmoningai neskaitinėjau kitų žmonių minčių, kad neturėčiau jokių išankstinių nusistatymų, tačiau įsitraukusi čia šiek tiek panaršiau. Labai labai atsiprašau jei man kažkaip vėl ne taip pasirodė, bet kartais rodos depresija čia kultivuojama, o ne bandoma su ja kovoti ar gydytis. Masinis skendimo seansas. Gal mano tiesa bus per grubi (tikrai iš širdies atsiprašau tų, kurie iš tiesų čia randa paguodą), bet skendimas yra kiekvieno reikalas ir tik atsitraukęs čia esančių piktų žmonių gali bandyti pradėti kilti. Tie, kuriems labiausiai reikia pagalbos, patys nuolat stengiasi padėti kitiems nelaimingiesiems, tuo pačiu gilindami savo skausmą. Taip jie gal ir randa bendrumo jausmą, bet gyti tai negyja. Man baisu, kai žmonės vaistus geria po 10-15 metų ir nesveiksta. Kaip taip? kokia tada prasmė? Ar ne visiems, kurie pradeda psichoterapijos seansus yra paaiškinama, kiek svarbus yra požiūrio į gyvenimą keitimas, vertybių sistemos ir stabilumo kūrimas? Ar nuolatinis svetimų gyvenimų knaisiojimas leidžia stiprėti. Taip čia galma rasti paguodos jei to reikia, čia tokia momentinės pagalbos vieta, bet nėra tinkama ilgalaikė terapija. Gali susidaryti įspudis, kad tai pagelbės, tačiau tai tik depresijos modeliavimas.

Taip, Frane, be jokios abejones, aš turiu tą dalį, tačiau kol man atkrytis negalėsiu jos įdėti. Tačiau trumpai galiu pasakyti kur buvo lūžio taškai ir ką dariau: beje tai darau be jokio pasimegavimo jei karais taip pasirodo.
jau buvau pastebėjusi savo depresijos cikliškumą metų bėgyje, todėl besiartinančią tamsą pasitikau kaip visada su vis daugiau aktyvios veiklos ( tokios kaip mezgimas, skaitymas, siuvinėjimas, kulinarija - konditerija, vakarėlių organizavimas ir t.t.) viskas, kas neleidžia galvoti leidžia bent minutei atitolinti tą liūno pavidalo liūdesį. Ir staiga (I kartą iš vis mano gyvenime) jaučiu, kad neegaliu skaityti. Tai man reiškia viena - nebepabėgsiu nuo savęs į knygų pasaulį. O tai yra viskas. pasaulio pabaiga. tragedija. OK pabandom megzti. Nieko. Negaliu. Vėliau nustojau miegoti. Dar vėliau pagaudavau, kad kažkas vagia mano laiką (berods taip įvardijau) Nesu tokio tipo, kad galėčiau sėdėti vienoje vetoje, o čia sėdėjimas su vaakumu galvoje trukdavo po keletą valandų... Motinos pavyzdys , kai vaistai geriami visa gyvenima ir tai niekaip nekeicia situacijos man totaliai neleido eiti pas specialistus. Bet tai, kad mano šeimai ėmė grėsti pavojus gyventi su manimi lėmė nuėjimą ten kur buvau sau prisižadėjusi niekada neiti. ...................................
O sveikti pradėjau tada, kai pradėjau atsisakyti visokių rutininių darbų ir susikurti sau iššūkių. Tik prisivertimas galvoti, pozityviai ir įtemptai leidžia išbūti. Gal čia tinka tik man. nežinau. Galima spręsti seniai užmirštus matematikos uždavinius, galima žaisti kokio nors mątymo reikalaujančius žaidimus, svarbu daug būti gryname ore, pasportuoti pagal išgales (aišku ne pačioje pradžioje) ir šypsotis. Sau ir kitiems. o taip dar reikia velniško užsispyrimo ir pasiutusio nor išgyventi. Vaidmens pasirinkimas ir jo tęstinumas neleidžia nuleisti rankų. Tuo metu kai galvoji, kaip pralinksminti aplinkinius neturi laiko galvoti apie save.


ir tik visai šviežiai supratau, kad nesigydau dar ir dėl to, kad man be galo svarbu mano aktyviosios depresijos energija. Ji man labai padeda atlikti daugybę dalykų.................

O kur tu radai tokius atvejus, kad tiek laiko geriami vaistai ir nesveikstama? Aišku, kad sveikstama, bet ligos atsikartojimo tikimybė visada išlieka. Tarkim, aš asmeniškai nesergu depresija jau daugiau kaip keturi metai, rašiau, kad bandžiau mažinti vaistus, tada pradėjo reikštis pirmieji simptomai galimo atsikartojimo, grįžau prie vaistų ir vėl jaučiuosi kuo puikiausiai, kur kas geriau nei prieš pirmąjį savo depresijos epizodą, o vaistai mano kasdieniniam gyvenimui man visiškai netrukdo . Dabar jaučiuosi kur kas laimingesnė nei prieš kokius 15 ar 10 metų.

Ir nelaikau anaiptol interneto kažkokia terapija sau (veikiau atvirkščiai - puikiai suvokiu, kad pačiai būtų sveikiau fizinis krūvis ar grynas oras), bet aš ir neieškau kažkokios terapijos, nes man šiuo metu jos ir nereikia, tiesiog skaitau ar rašau kas man įdomu ar aktualu.
Papildyta:


Ne visais depresijų atvejais būtina psichoterapija , čia jau psichiatro kompetencija spręsti ar pacientui ji būtina, šia liga susergama nepriklausomai nei nuo žmogaus požiūrio ar vertybių , jos gali būti kuo teisingiausios ir gali susirgti.
Papildyta:


Vadinasi, tavo motinai nepavyko rasti tinkamo gydytojo ar atitaikyti vaistų, bet kaip iš pavienio atvejo galima daryti išvadas?
Papildyta:


Nesupratau šio sakinio . Ką vadini aktyviąja depresija?
Nes šiaip depresijai apskritai būdingas jokios energijos nebuvimas, apatija, pasyvumas, nuolatinis beprasmiškumo jausmas, kai bet kuris tavo veiksmas atrodo absoliučiai beprasmiškas.

Gal turėjai omeny periodą jau atsigavus po depresijos, kai tada tarsi pabundi iš letargo miego ir visas pasaulis nusidažo rožinėmis spalvomis vien dėl to, kad atsigavai, kad pavyko išgyvent tą siaubą ir jautiesi laiminga vien dėl to, kad nesergi? Kaip sakoma po didelės kančios pajunti džiaugsmo skonį?

Dalile, tikrai netaikiau nei vienam čia savo nuomonę išsakiusiam asmeniui. Nenorėjau nieko įžeisti. Dalyvaudama čia aš nusižengiu vienam esminių savo gyvenimo principų - čia aš nepropaguoju linksmo gvenimo būdo, kaip esu pratusi daryti viešumoje. Esu tiek įpratusi prie savo vaidmens, kad dėstyti tikrąsias savo mintis ir dar raštu man yra sudėtinga. Sutinku, kad ne visai tiksliai įvardijau: kiekvienoje ligoje labai didelę dalį prie pasveikimo prideda noras išgyti, bet depresijoje yra bėda su šiuo reikalu, nes paprastai buna sutrikusi motyvacija. Bent jau save aš nuolat gaudau - ar tik aš nebranginu savo ligos (kurios aš jau nebeįvardnu liga ir tai rodo, kad viskas ne taip gerai, kaip aš norėčiau) ar tik aš nesimėgauju savo kančia? Kartais reikia suimt save už kaklo kap mažą kačiuką ir gerokai pakratyt, kad pradėtų suktis mintys...

Na, kiekvieno atvejis individualus, aš remiuosi tik savo sirgimo patirtimi, bet man asmeniškai ta būsena būdavo tokia slegianti ir tokia kankinanti, kad net neįsivaizduoju mėgavimosi ja

Ir apsimesti nepavykdavo - aplinkiniai iš karto pastebėdavo, kad kažkas su manim ne taip, nes pasikeisdavo manyje viskas - eisena, mimika, veido išraiška, kalbėjimo garsumas ir pan.