Su tulpių diena! Vis gi reikalinga šventė Moterims. Nesakykit! Vyrų dėmesys, gėlės žiedas,- tai pradžiugina.
Gal ir todėl, kad jau kvepia pavasariu.
O čia vienas pasakojimas, kurį radau kitoje temoje. Bet labai jau jis man patiko.
Mielosios, užėjau aš anądien į parduotuvę ir į akis man krito seniai pamirštos gėlės gvazdikai
Tokios gražios ir taip neteisingai spalio revoliucijos pasisavintos. Ir staiga mano mintys nukeliavo į tarybinius laikus, kuriuos, pripažinsiu, mūsų amžiaus moterys dar gerai prisimena. O kadangi, kai mane aplankė gvazdikiška įžvalga, kaip tik buvo kovo aštuntosios išvakarės, aš ir prisiminiau, kaip dar mokykloje tą dieną visos mergaitės gaudavome po tulpę. Ir kaip būdavo smagu
Dar klasėse net žiburėliai ta proga būdavo. Vėliau tulpes dovanodavo bendradarbiai, na, o galiausiai tą misiją perėmė vyrai, ta prasme, sutuoktiniai. Čia tai jau daugumai tarybinių moterų būdavo prasčiausias etapas
Užtat dabar per kovo aštuntąją daugumai gėlių nebedovanoja, tik jau nebeprisimenu, kodėl, ar tai kad čia tarybinė atgyvena, ar kad mes ne darbo moterys, ar kažkas panašaus.
Taip aš galvojau paskutinę darbo dieną, ilgesingai palinkusi prie savo darbo stalo, bukai stebėdama kampe sėdintį vyrišką padarą. Ir kažkodėl ėmiau jo ir užklausiau, ar jis dovanos rytoj savo moteriai gėlių?
Jis piktai pasakė, kad ne, ir su pasimėgavimu detaliai nusiteikė atpasakoti paskutinįjį kartą, kai nešė savo žmonai gėlių
O buvo taip. Kaip paaiškėjo, per vieną kovo aštuntąją mūsų darbo moteriškės tiek priėdė tą vyrelį, kad nuneštų žmonai gėlių, kad jis ėmė ir pasiryžo. Su didžiule gėda ir nesmagumu, nugalėjęs pats save, palaukęs, kol sutems, kaip vaizdžiai pasakojo, nupirko žmonai pirmų pasitaikiusių gėlių ir pakampiais grįžo namo. Jam tas aktas neva prilygo didžiuliam žygdarbiui.
Jis dėstė, kaip susijaudinęs lipo laiptais ir prakaitavo, nežinodamas, kaip čia dabar tas gėles paduoti
, mat to anksčiau kažkaip nedarydavo.
Ir kai parėjęs ištiesė saują su trim gėlėm, natūralu, kad žmona labai abstulbo ir pasakė: Turbūt visi šunys pasikorė, kad gėlių parnešei?
Jis tada labai įsižeidęs pasakė: Jeigu taip, tegul šunys būna gyvi, daugiau niekada gėlių nebenešiu. Taip ir padarė
Jis sako, kad mes, anot jo, bobos, amžinai darom tą pačią loginę klaidą: kai vyras padaro ką nors gera, tarkim, parneša gėlių, būtinai prisimenam visuos tuos kartus, kai jis gėlių neparnešdavo. Jis sakė gavęs antausį ir daugiau to nebepakartos nė už ką
Aš, žinoma, gindama moterį, ir, beje, visiškai ją suprasdama, mėginau aiškinti, kad jis pats kaltas, kad anksčiau gėlių nenešdavo, ir kad moteris, vadinasi, visada jų norėjo, ir kad štai tokiu būdu jai sukilo visos nuoskaudos. Man tai aišku, kaip dukart du
Bet jis pasakė, kad aš nieko nesuprantu, ir kad mes, moterys, iš viso nesuprantame, kad jeigu vyras ką padarė da-bar, tai ir reikia reaguoti į tą da-bar, o ne prisiminti viską, kas buvo anksčiau. Ir kad tai neva labai logiška. Ir taip kalbėdamas pradėjo drebėti ir spjaudytis.
Man taip pagailo to vargšelio ir apskritai visų tų kvailų vyrų, kad aš skubiai sukviečiau draugių susilėkimą ir išdėsčiau, kas ir kaip, kol nevėlu.
Žinot, mielosios, susimąstėm
Viena prisipažino, kad kai tik vyras nelauktai pareina namo iš darbo laiku, tuoj jam įgelianti: Nukasčiadabar? Gal ir iš darbo išvarė? Tai tas ir dirba iki vėlumos. O kita, kai tik grįžta blaivas, tai būtinai lepteli: Aleliuja, negali būti, blaivas vidury savaitės, gal kas atsitiko? Tai tas ir geria
O aš pati irgi ne geresnė. Atsimenu, vieną kartą, kai maniškis nei iš šio nei iš to, o lyg iš didelės meilės partempė glėbį gėlių, elementariu būdu pasišaipiau: Tai, matyt, prisidirbai, kad gėles dovanoji, kas ji? Tai daugiau nei iš šio, nei iš to nebeneša
Tai štai, mes staigiai skubiai ir jautriai įsigilinome į vyro, nešančio gėles, psichologiją, ir susitarėme, kad jei jau dabar kartais atneš gėlių, tai išsižiosim, kaip tos kvaišos ir amerikietiškų filmų, kuomet atidariusios dėžutę su pigiu žiedeliu, prisideda ranką prie širdies, iššiepia savo krūminius dantis, sušunka Omaigad
ir puola ant kaklo.
Taip mes laimėsime daugiau. Ir jūs, mielosios, jei dar ne vėlu, nepadarykite tos lemtingos klaidos, po kurios daugiau niekada gyvenime nebegausite gėlių.
Pakartojam. Omaigad, ir ant kaklo
