Skaudejo ir tikrai labai skaudejo. Kol nepradejo lasinti skatinamuju, tai kazkaip nebuvo labai dideles rekcijos i skausma, bet vos pradejus laseti, jau po 20 min prasidejo pragaras ir tas pragaras tesesi nuo 12.30 iki 19 val, kol suleido epidura, tada 20.00 jau veze cezari daryti.
Praejo jau daugiau nei 7 men, bet pamirst negaliu to skausmo. Jis man primena, kad pakartot to nenoreciau. Vistik nenaturalus procesas, ir tas laimes hormonas, ir kitas kuris, malsina skausma neissiskyre del priverstinio skatinimo ir PC, tai nezinau ka reiskia tas dziaugsmas gimus vaikui. LIko tik siaubas

Ir didelis nenoras pakartot procesa.

Nemanau kad nors vienas vyras vertas tokios aukos, nors maniskis pats mate, pats dalyvavo itin aktyviai,ir dar noretu vieno, bet man to nesinori, vistik jis tik mate, o as jauciau. Todel net i kalbas nesileidziu del antro. (o vistik vyrui gimdymas paliko pedsaka, kirto labai jautriai. Bet matyt vyrai megsta lipti ant to pacio greblio , nepaisydami pasekmiu

)
Kazkaip ziuriu i tai realiai, be jokio pesimizmo, tiesiog daugiau nenoriu

, ypac kai klausinejo besilaukiancios drauges, tai sakiau taip kaip yra, be jokiu pagrazinimu, kam meluoti. Skaudejo labai. Gal joms pasiseks labiau ne man

KIekvieno teise rinktis, kas jam geriau