QUOTE(abzoryte @ 2007 09 29, 03:39)
Žinoma, jūs apvyniojat vyrus aplink pirštus.. galbūt kai kurie to ir nepastebi.. Galbūt jūs ir teisingai elgiatės, nes juk yra vadovėlis "Kodėl vyrai myli kales". Bet man kas per daug tas nesveika. Jie irgi žmonės. Šiek tiek kitokio požiūrio. Bet užtenka juos suprasti. Tik suprasti kad jie į viską žiūri kitaip. Bet nė velnio jie nėra kažkokie nenormalūs padarai prieš kuriuos reikėtų elgtis kaip išdresiruotoms beždžionėms... Dieta ne dieta.. pokalbio palaikymas/nepalaikymas.. sumokėjimas už sąskaitas.. skambutis ne skambutis... ar jums gera gyventi tokiame taisyklių pasaulyje?
sorry.. nenoriu įžeisti.. rašau tikrai nepiktybiškai.. bet man visa šitai totalus absurdas...
ir negaliu pasididžiuodama pasakyti, pažiūrėkite kiek aš laiko jau su savo vyru.. bet žinau viena, kad jei ir yra susižavėjusių manimi žmonių šiuo metu, tai tikrai tik todėl kad manyje likę dar to paprasto nuoširdumo ir tiesiog tikėjimo žmonėmis...
Sveikos, nepriimkit sio posto, kaip pasiteisinimo ar kazko panasaus, nes nesivadovauju sia knyga kaip vadoveliu, o priimu tai, kas man priimtina.
Pradzioj, kai susipazinau su savo vyru, buvau visiska tikra, kad jis niekur nedings, laidau sau su juo daryt, ka noriu, nes maciau, koks jis manim suzavetas buvo, baisiai mylejo, rodziau nesigedydama kaprizus ir t.t. Po keliu metu tai jam igriso, norejo skirtis... Susivokiau, kad perlenkiau lazda, praradau mylima zmogu, kuirs mane myli, bet negali daugiau su manim tokia gyventi. Sesias savaites truko "saltasis karas", nesikalbejom, isskyrus tai, kad maldavau ji paaiskint del ko, kad sugriztu ir as pasikeisiu...
Susitaikem, buvom vel laimingi, bet po sio susitaikymo manes neapleido budrumo jausmas, pastoviai sekiau save ir ji, kaip jis elgiasi, reaguoja i mano tam tikrus poelgius, zodzius, visada stengiausi butu gera, pataikauti, gera zmona. Maciau jo vis labiau apniunkanti veida, bet nezinojau, kas nutiko, kol pagaliau is giedro dangaus isgirdau "Tu esi labai gera moteris ir zmona, man labai gaila, bet negaliu daugiau, tu esi man per gera". Skiriames... Sikart gyvenom net atskirai. Buvo labai skaudu ir tuscia, nesupratau, kodel gera ir nuostabia zmona, tokia, kaip mane palieka. Ko jam truko? Atsiduriau aklavietej. Norejau zutbut gyventi, islisti is to liudesio liuno, bet ir leidau sau liudeti, kai man uzeidavo tamsus debesys.
Per laiminga sutapima gavau knyga apie pozityvu mastyma. Supratau, kad ne kas kitas, o pats esi savo likimo kalvis. Pradejau palaipsniui save keisti. Tuo metu, laikas nuo laiko su savo vyru pradejau vel susitikineti. Jis nustebo pastebejes mano nauja poziuri i gyvenima, jam tai pratiko (dar karta sakau, keiciausi ir keiciuos ne del jo, o del saves is knygu imu tik tai, kas MAN priimtina, nes kiekvienas is musu individualus ir kiekvienas turi SAVO gyvenimo poziuri). Sikart buvau tvirtai apsisprendus i gyvenima ziureti kuo teigiamiau, nes visada tik pozityviai neimanoma gyventi.
Taigi, nesielgiu su savo vyru, taip kaip tam vadovely parasyta, o imu tai, kas man priimtina, nes jis mane pazista, o as ji, tad negaliu apsimesti. Pagal sia knyga bandau save tiktai is naujo atrasti ir ta nauja as patinku sau (mano vyrui irgi ir butent tai ji traukia). Stengiuos nebijoti pasakyti tai, ka noriu pasakyti, bet irgi, kaip ir visur gyvenime, ieskau saiko, dar tik mokausi elgtis su savo naujuoju as. Gal vakar per daug paberiau teorijos ir jums susidare ispudis, kad vadovaujuos tik ta knyga, bet nepazistu ne vienos is jusu, kaip jus is tikruju esate, taigi paberiau teorijos tik visapusiskai, o ka jus is jos paiimsit, jusu valia. Tikiuosi, daugiau jums to neprireiks. Bet, galbut is sio posto siek tiek daugiau suprasit, kad nesu dresuota bezdzione, galbut buvau ja pries tai, kai norejau visa laika itikti savo vyrui.
Geros dienos visoms ir sekmingu pasimatymu! Ir, lai ateina pagaliau meile i jusu kiema!