QUOTE(ragana66 @ 2011 05 19, 09:12)
Maža ta Lietuvėlė... Atrandu, kad guodžiamės, vieną kitą palaikome ne tik dėl netekties, bet jau kitų bendrumų randu. Nute, mano močiutė yra kilusi iš Raikėnų, visai šalia Pandėlio, kuriame, beje, giminių dar turiu ir neretai kapines aplankau... Kaip keista. Būtumėt minėjusi tik Rokiškį, nesakyčiau nieko, nes miestas vistiek su keliasdešimt tūkstančių žmonių, o dabar tokį nedidelį miesteliuką Lietuvos Šiaurėj...
Aš tarp Pandėlio ir Raikėnų, ir šiek tiek į šoną - iš Žvirblių
Raikėnuose gyvena giminių. Kadangi vieną draugę turiu kilusią iš Biržų, neretai važiuoju pro tą pusę. Taigi kaip ir kaimynės.
QUOTE(Rene0 @ 2011 05 19, 11:05)
/.../* Nebijau prisipažinti, nes gyvenu toli nuo jūsų ir niekas manęs nematys. Nebent kuri sumanytumėt piligriminę kelionę į Kryžių kalną. Gyvenu šalimais.
**Na, jeigu mes stiprios, tai tik dėl to, kad neturim kitos išeities.
*Arba kokį gerą koncertą Kelmėj ar Tytuvėnuos. Pernai Tytuvėnuos žiūrėjau Kauno studentų sutrumpintą "Žalgirį". Žadėjo šįmet pastatyti pilną, bet, matyt, parako pritrūko.
**
QUOTE(Rene0 @ 2011 05 19, 13:33)
Supratau tave, nute.
Mano vyras perskaitė visas knygas, kaip ir aš, visą pasaulinę, ir kai kokioj situacijoj vienas pasakom žodį- aliuziją į kokį siužetą ir juokiamės, pašnekovai nesupranta. Jiems reikia aiškinti: prisiminėm, kaip tame romane buvo tas ir tas, tai ir dabar panašiai... Va šito ir aš pasigendu.
Koks džiaugsmas buvo studijų laikais, kai autobuse pagyvenusiam pakeleiviui ėmiau porinti apie Šamiso Šlemilį, kaip žmogus pardavė šešėlį ir turėjo aibes problemų. Šis buvo skaitęs, mes taip mielai paplepėjom apie tą kūrinį.
Štai ir dabar, man galvoje sukasi:
"Šiandien taip elegantiškai sninga
Sninga žemėn medžių žiedais..."
Tai buvo mūsų kurso kaip ir priežodis.
Malonu būtų sutikti pašnekovą, kuris pabaigtų tą posmelį, ir taip, pagrečiui prisimintume visas eilutes.
Miškinį anava jau priminė, nesikartosiu... Bene mėgstamiausi eilėraščiai - Radausko "Angelas ir sesuo Angelika", Mačernio "Aš pažinau karalių tavyje", dabar vis prisimenu, atrodo A. Balbieriaus "Neįtikėtinai lengvai pasaulis ištuštėjo,/ Tiktai ne šitokios erdvės man iš Tavęs reikėjo". Nors ten ne apie TOKĮ išsiskyrimą, imi ir prisitaikai. Dabar, deja, skaitau labai mažai.
Mūsų kurso atpažinimo ženklas buvo rusiškas: Eto byl nie moj čemodan..." pagal "Suliko" melodiją. Kaip ir dera istorikams, nuorodos tikslios. Keista, kad niekam neužkliuvo, kai ruošėmės pionierių stovyklų praktikai, arba apsimetė, kad nesuprato
.
Papildyta:
QUOTE(Rene0 @ 2011 05 19, 17:53)
Stovėdama vyrui už peties kiekvienam žingsny spėliojau jo norus ir stengiausi juos išpildyti dar neištartus. Ruošiau maistą, tvarkiau namus, rengiausi ir elgiausi kaip jam patinka. Nešiojau batelius ir papuošalus, kokius jis parinko. Tiesą sakant, net nežinau, ką mėgstu aš, kas patinka man, kur noriu keliauti, su kuo noriu bendrauti. Ir dabar, kai laikas atsistoti ant dviejų kojų, ir tai sužinoti, labai bijau suvokti, kad neturiu jokio skonio, jokios nuomonės ir iš viso esu niekas
Dar anksti. Kai didysis skausmas nors per pusę žingsnio atsitrauks, bus galima pradėti savasčių ieškoti. Neabejoju, kad jos savo vietoj, tik giliai giliai.
Šitos patirties neturiu. Buvo labai kitaip. Ginčydavomės iki užkimimo. Bene už tai labiausiai ir mylėjo. Nes žinojo, kad man iki Jo intelekto toli toli. Turėjau ribą, už kurios nutildavau, bet žinodavo, kad neįtikins. Jei pripažindavo, kad buvau teisi, tai tik rytojaus dieną.
bet tik vakare, nes darbe esu. Aciu, aciu, aciu 
