Mamos-paauglės

na, čia ne apie tave bet iš emės tai supratai ką norėjau pasakyt

PARAMOS SKYRELIS

teip, supratau ir sutinku

O šitoj vietoj turiu sava nuomonę. Nes esu bendravusi su labai panašia mergina, kuri nuo pat mažumės nori vaikelio. Ir ji ištekėjo 18-kos tik dėl to, kad norėjo vaikelio, 19 pagimdė. Na čia jau nepaauglystė, o normalus amžius, bet kalbėta apie vaikelį buvo nuo mažumės. Aš manau, kad tokioms paauglėms, kurios nori vaikelio, kurios labai nori rūpintis mažom, silpnom būtybėm, jos pačios tokios jaučiasi, pačios trokšta, kad jomis labiau rūpintųsi, kad skirtų daugiau dėmesio ir pan. O vat, kad kažkas norėtų būt nėščia Tai kažkaip nelogiška, kaip gali norėti būti nėščia, jei nežinai ką tai reiškia. Tikiu, kad noras atsiranda jau pirmojo besilaukiant, norisi visada jaustis kitaip ir pan, bet kaip gali žmogus, kuris niekad nebuvo besilaukiantis, to norėti. Tai nebent kažkokia fantazavimo-žaidimo forma, nes tikrai nelogiška.



Vat su tuo tai sutinku, pamenu, mano mama su antru nėštumu gulėjo ligoninėj ir man reikėjo 2 savaites eiti į darželį, tai kaip buvo baisu ne tas žodis. Mano viena teta pisiminus kaip eidavo į darželį, dar ir šiandien apsiverkia, nors jai jau virš 40. Darželis bus kraštutinė priemonė.



Dar vienas pavyzdys... Mano viena pažįstama, dabar jai 20 metų. Jai tėvai visiškai nieko nedrausdavo, ji eidavo visur kur nori, viskas buvo leidžiama, o ji jau tiek visko išbandžiusi Alkoholis, cigaretės (gėrimas ir rūkimas kasdienybė), seksas, narkotikai, naktiniai negrįžimai. Dabar ji išvažiavo neva studijuoti, o tėvai dabar ramūs, nes galvoja, kad ji apsiramino, bet nė velnio! Ji toliau blūdija, tik tėvai iš toli ne taip gerai seka situaciją.
Ir aš pati, man tėvai nieko nedraudė, bet visada žinojau, kad jie bus nepatenkinti, jei elgsiuos blogai. Pati sau turėjau tam tikras ribas, nesu niekad prisigėrusi iki smigimo, vėmimo, ar iki to, kad galva svaigtų, visada išgeriu tik tiek, kad mano būsena liktų nepakitusi. Rūkymas: pirmąkart pabandžiau 16-kos, bet viskas tuo pabandymu ir baigėsi, narkotiku nesu bandžiusi, naktinių grįžimų niekad nebūdavo pas mane, į klubus jei eidavau visada turėjau nusistačius laiką kada turiu grįžt (kartoju ne tėvai buvo nustatę, o pati buvau nusistačiusi). Su pasimatymais tas pats, visada žinojau iki kur galima ir iki kiek galima, niekada neleidau sau daugiau, nei mano pačios įsitikinimai leido.
Dabar kai pagalvoju... Tėvai nei karto nėra pasakę grįžk tada arba tada, bet aš niekada nesu grįžusi vėliau kaip 24val. Manau, gerai, kai vaikai jaučia ribas, norėčiau, kad ir mano vaikai tokie būtų.

O šiaip mieste (nežinau kaip kaimuose yra) narkotikai vaikams yra prieinami nuo 10-11 metų. Tai tikra tiesa, nes pati esu tuo įsitikinusi, taip kad dabar reikia labai vaikus saugot. Seniau narkotikai buvo prieinami tik tam tikrose vietose klubuose ir pan, o dabar jie platinami ir mokyklose, todėl prieinamumo amžius riba labai sumažėjusi.

Joviliukste, laukiu medalio Vaikai mano jau suaugę žmonės. Patikėk, augindami matėm abi medalio puses, matėm draugus, mtėm kuom gyvena, kuo domisi. Sūnus net neragavęs alkoholio, nerūko - gal kad tėvas visą gyvenimą 100 procentinis abstinentas ir nerūkantis.
Mama mums sakydavo, nesimokysit - sunkiai dirbsit, na žodžiu "kaip pasiklosi - taip išmiegosi", mes kažkaip vaikam gal dažniau aiškindavome, kalbėdavomės ir tebesikalbam apie tai, kas gyvenime svarbiausia.
Sąžiningai sakau, kad jei dukra būtų pastojus paauglė , nežinau kokia būtų buvus mūsų su vyru reakcija. Manau būtų buvę ir ašarų ir klausimų, ką padarėm ne taip mes , jos tėvai, kad taip atsitiko.
Sūnui sakydavau, jei nuskriausi kokią mergaitę, gausi prisiimti atsakomybę. Tad prieš viską pirmiausia pagalvok
O dėl pirmos nakties aš niekur nerašiau. nemanau kad kažkas blogo išmėginti, jeigu ruošiamasi tuoktis . Bet ta pirmoji naktis turi būti ne bet kada ir nebele su kuo

Manau jauna mamytė turi jaustis saugi, kad galėtų ramiai sau auginti vaikelį. Aišku, čia priklauso ir nuo aplinkinių, ir nuo šeimos. Bet nepadės jokie aiškinimai, jei meilės jausmas bus stipresnis už bet ką. Juk jaunimas kuo greičiau nori išbandyti kūniškus malonumus. Ir teko girdėti, kai tarpusavy kalbasi jaunos panelės ir sako, kad tai "faina, geras jausmas, pabandyk ir tu". Tad nesistebiu, kad jau 13-14 metų panelytės vakarėliuose smaginasi su bet kuriuo vaikinu. Na o pasekmės būna aiškios... Grai, jei tas gimęs vaikelis "iš meilės". O jei ne?

Bet kokia meilė gali būti 13-14 m ? Ar tokio amžiaus vaikai gali pasirinkti tinkamą partnerį? Ar gali būti tinkami tėvai savo vaikams? Juk jie patys vaikai
Dar mano pastebėjimai . Kai mokiausi technikume po vidurinės, nei viena mono grupiokė nepastojo ir negimdė. O iš tų, kurie stojo po 8 klasių, pastojusių buvau daugggggggggggggg. . Visgi manau, kad tai įtakojo, jog dar nesubrendę vaikai buvo išleisti iš namų. Labiausiai manau mamos turi apšviesti dukras, nedrausti, nešantažuoti, bet kalbėtis, kalbėtis ir aiškinti. Beje universitete grupiokės jau planuodavo, kada tuoksis, kada gimdys, iš ko gyvens. Nebuvo mados tada gyventi nesusituokus. Nu aš čia kaip močiutė parašiau, bet tokia ir esu

Na mes tai žinom, kad jokios meilės dar nebūna. Bet toms paauglėms tai atrodo kitaip. Joms tai meilė ir tėvų kalbos apie susižavėjimą tai nereiškia. Jos viską daro, kad tik galėtų su mylimuoju galėtų būti. Ta mano pažįstama mergina irgi iš vaikiškos meilės susilaukė vaikučių, nors visi aplinkiniai matė, kas per paukštelis tas jos draugas. Gal todėl dabar viena ir gyvena ir vis dar ieško tos savo tikrosios meilės. O vaikučiai tai gražūs

SUtinku su lyg kiekvienu žodžiu, noriu ir aš tokia mama būti savo vaikam. Šaunuolė, kad sugebėjai užsiauginti tokius vaikus. Jei būtų daugiau tokių kaip tavo šeima, ar mano tėvai, paauglių mamų nebūtų. Ir tikrai parašei ne kaip močiutė, o kaip protinga, už savo vaikus atsakinga mama. Šaunuolė. Tikrai žaviuosi.

Ačiū

prasau taure ir geras seimos pavyzdys yra geriausias visko paaiskinimas taciau tokiu yra vienetai...

siaulietuke, del gryzimo namo taj manau perdejai nejaugi nevaziuodavai i vasaros stovyklas, nei gamta su palapinem pas mus mokyklos sokiai budavo iki 24 val. man irgi tevai nuo 16 nebesake kada griti namo, vasara i vis manes nematydavo - skautu burelis, stovyklos, isvyko prie ezeru ....

o apie meile, tai tai pat zinoma kiekvieno reikalas - taciau dar niekas neirode, kada geriausias amzius isimyleti

Man ne nuo 16-kos nebesakė kada namo grįžti, o niekada tokios kalbos apie grįžimus ir nebuvo. Stovyklose nebuvau, su palapinėm važiuodavom ir į gamtą su būriu draugų ir giminių važiuodavom, bet aš visada važiuodavau su tėvais. Mano draugų ratas buvo toks, kad ir mano ir tų draugų tėvai labai gerai bendraudavo, tai mes visi šeimomis važiuodavom. Nuo tėvų atskirai esam važiavę, bet ir tai su giminaičiais. Niekad nesu važiavusi su klasės draugais šiaip į gamtą dėl trali val, jei važiuodavom, visada su suaugusiais ir pan. Aš pati atraportuodavau, kad grįšiu tada ir tada. Niekad nebuvo, kad negrįžčiau laiku. Nežinau gal mano galva kitaip veikė, bet aš pati jaučiausi įsipareigojusi nepridaryt tėvams nemalonumų, nenorėdavau prisidirbt, nes jei kažkur kažkas nepavykdavo man pačiai būdavo prieš tėvus nemalonu, kad vat aš jau tokia suaugusi (visada įsivaizdavau save labai suaugusią ) ir nesugebu su kažkokiom problemom susitvarkyti. Man atrodo, kad jei aš kokį kartą būčiau negrįžus savo nusistatytu laiku, tai aš pati būčiau labiau liūdėjusi, nei kad mano tėvai būtų nusivylę.
Tvarkingas vaikas buvau, net pačiai keista iš kur toks suvokimas buvo.

Beje ir pas mus šokiai iki 12val būdavo, bet aš iki galo neišbūdavau, eidavau namo šiek tiek ankščiau. Mes visos draugės ankščiau išeidavom.