Mano mėgstamiausi ir mieliausi eilėraščiai yra S.Nėries šie:
S.Nėris
Diemedžiu žydėsiu
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu - -
Alyvos
Manęs dar nebuvo -
Alyvos žydėjo - -
Manęs nebebus jau -
Jos vėliai žydės -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies -
Vaikiškas
Senelės pasaka
Apšerkšniję mūsų žiemos -
Balta, balta - kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.
Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas -
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.
Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.
Apie trečią brolį Joną -
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę - žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.
Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal. . .
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! -
Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu -
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.
Našlaitėlė gero būdo -
O jos pamotė pikta ...
Bet... senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.
man mieliausi S. Nėries, V. Mykolaičio - Putino ir H. Radausko. o naujųjų poetų tiesiog neskaitau 
tiesa, J. Vaičiūnaitė dar artima.
tiesa, J. Vaičiūnaitė dar artima.
Tylioj nakty
kai tamsus debesys
Miglom uzklos zingsnius tavuosius,
Isvysi artimo sirdy
Zaizdas kraujuotas.
Iskeles vienisas rankas
Maldausi atleidimo,
taciau uzgijusi sirdis
Nueis
Lyg butu nepazinus...
Raisyte (vardo nepamenu)
kai tamsus debesys
Miglom uzklos zingsnius tavuosius,
Isvysi artimo sirdy
Zaizdas kraujuotas.
Iskeles vienisas rankas
Maldausi atleidimo,
taciau uzgijusi sirdis
Nueis
Lyg butu nepazinus...
Raisyte (vardo nepamenu)
Matau, nedaug Maironio gerbėjų.Ir kas per naktis! Dega žvaigždės aukštai,
Bemirkčioja tartum akutės;
Iš užgirio pilnas mėnulis antai
Įspindo į langą gryčiutės.
Šarmotas rytys nebeblaško sniegų,
Tik kvapą užimdamas spaudžia
Ar pirštais gudriais ant gryčiutės langų
Žvaigždelėmis verpalą audžia.
QUOTE(ziedute @ 2009 09 21, 00:23)
Mano mėgstamiausi ir mieliausi eilėraščiai yra S.Nėries šie:
Alyvos
Manęs dar nebuvo -
Alyvos žydėjo - -
Manęs nebebus jau -
Jos vėliai žydės -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies -
Alyvos
Manęs dar nebuvo -
Alyvos žydėjo - -
Manęs nebebus jau -
Jos vėliai žydės -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies -
kaip tik norejau sita parasyt..istriges ir man jis
QUOTE(Onelė @ 2009 09 25, 14:32)
Matau, nedaug Maironio gerbėjų.Ir kas per naktis! Dega žvaigždės aukštai,
Bemirkčioja tartum akutės;
Iš užgirio pilnas mėnulis antai
Įspindo į langą gryčiutės.
Šarmotas rytys nebeblaško sniegų,
Tik kvapą užimdamas spaudžia
Ar pirštais gudriais ant gryčiutės langų
Žvaigždelėmis verpalą audžia.
labai romantiška
Neradau kai kurių savo mėgstamų eilių, tad įkelsiu
NETIKRUMAS
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido;
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip. Bet negalvojau, rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia, ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant-vėl vylingas netikrumas:
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau;
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis-pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas:
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Net keista man, nesuprantu kažkur:
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj-lemtingas netikrumas:
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
( Adomas Mickevičius )
Ir primenantis vaikystę - toks lengvas ir tyras:
LIETUS
Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.
Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias
Pasaulį auksu sužavėti.
Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.
(Henrikas Radauskas)
NETIKRUMAS
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido;
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip. Bet negalvojau, rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia, ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant-vėl vylingas netikrumas:
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau;
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis-pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas:
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Net keista man, nesuprantu kažkur:
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj-lemtingas netikrumas:
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
( Adomas Mickevičius )
Ir primenantis vaikystę - toks lengvas ir tyras:
LIETUS
Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.
Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias
Pasaulį auksu sužavėti.
Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.
(Henrikas Radauskas)
Labas vakaras, merginos,
Labai reikėtu 2-4 posmų lengvo eilėraštuko mokytojai,
kad pirmokai galėtų pasveikinti savo mokytoją.
Būčiau dėkinga, jeigu ką nors pasiūlytumėte.
Labai reikėtu 2-4 posmų lengvo eilėraštuko mokytojai,
kad pirmokai galėtų pasveikinti savo mokytoją.
Būčiau dėkinga, jeigu ką nors pasiūlytumėte.
Algimantas Baltakis Ar daug žmogui reikia?
Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia nors vieno bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku
Ir maža, ir daug Atsakyti sunku
Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia nors vieno bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku
Ir maža, ir daug Atsakyti sunku
Dabar, kai dienos rudenėja
Atvėsta mūsų kambariai
Apsirengia šilčiau vaikai
Ir vis rečiau betupinėja
Prie tos dėžės, kur jų žaislai.
Dažnai žvelgi, kaip ten už lango
Lietum kankinasi ruduo
Kaip vamzdžiais kliokiantis vanduo
Nuplauna tavo gatvę brangią
Kasvakar vedančią namo.
Dabar, kai tokios ilgos naktys
Mintim, kuriom begyvenu
Kviečiu tave iš tų namų
Ir vėl, bijodama netekti
Giliai širdy užrakinu.
Atvėsta mūsų kambariai
Apsirengia šilčiau vaikai
Ir vis rečiau betupinėja
Prie tos dėžės, kur jų žaislai.
Dažnai žvelgi, kaip ten už lango
Lietum kankinasi ruduo
Kaip vamzdžiais kliokiantis vanduo
Nuplauna tavo gatvę brangią
Kasvakar vedančią namo.
Dabar, kai tokios ilgos naktys
Mintim, kuriom begyvenu
Kviečiu tave iš tų namų
Ir vėl, bijodama netekti
Giliai širdy užrakinu.
Pilka naktis
Pilka naktis
mus neša ant sparnų
į netektį į
nebūtį į rojų
man gera
kol sapnuoju - gyvenu
kol užmaršties laibi piršteliai groja
tu man atnešk
ramybę - dovanų
naktie neduok
kvailos vilties geruoju
patiesk man tamsą
pas tave einu
į netektį į nebūtį į rojų
L. Degėsys
Pilka naktis
mus neša ant sparnų
į netektį į
nebūtį į rojų
man gera
kol sapnuoju - gyvenu
kol užmaršties laibi piršteliai groja
tu man atnešk
ramybę - dovanų
naktie neduok
kvailos vilties geruoju
patiesk man tamsą
pas tave einu
į netektį į nebūtį į rojų
L. Degėsys
