Nelauk manęs, o mylimas bernioke,
Kai grieš suktinį vakarais
Po to, kai šokom paskutinį šokį,
Kažkas įvyko negerai.
Gyvenimas kelius kitaip supynė -
Žiaurus išskyrė mus.
Tik tu neliūsk, nebūki nusiminęs
Dėl to, kas buvo ir kas bus.
Ne aš pati - mane likimas sviedė
Kitam į glėbį žiedeliu.
Bet liks širdy kaip lino žiede
Ištartas pirmas tau myliu
Paulius Širvys
Žalią žalią žiemkenčio audimą
Sergsti ąžuolas raudono vario.
Duok man savo rudenio laukimą -
Tegul saulę tavo lūpos geria.
Duok man savo rudenio laukimą -
Užsikelsiu ant pečių jį visą.
Gersiu lietų grumsteliu arimo,
Žydrą pusnį berželiu išbrisiu.
Ledą, sunkų, tarsi neviltis
Išlaikysiu upeliu ant rankų.
Nepraprask vilties, tikėk manim -
Aš sukursiu tavo žemėj dangų.
Sergsti ąžuolas raudono vario.
Duok man savo rudenio laukimą -
Tegul saulę tavo lūpos geria.
Duok man savo rudenio laukimą -
Užsikelsiu ant pečių jį visą.
Gersiu lietų grumsteliu arimo,
Žydrą pusnį berželiu išbrisiu.
Ledą, sunkų, tarsi neviltis
Išlaikysiu upeliu ant rankų.
Nepraprask vilties, tikėk manim -
Aš sukursiu tavo žemėj dangų.
A.Mackus
Ir aš nenoriu matyt
liemens neberandančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
suploto kūno erdvės.
Ir aš nenoriu matyt
šakotai suskilusio vaido,
ir aš nenoriu matyt
nutraukto riešo raumens.
Ir aš nenoriu matyt
sutraiškytų, irstančių kojų,
ir aš nenoriu matyt
nulaužto kūno liemens.
Ir aš nenoriu matyt
kolažan sudėstyto kūno,
ir aš nenoriu matyt
išjungto kraujo srovės.
Ir aš nenoriu matyt
šiurpaus pavydo sprendimo,
ir aš nenoriu matyt
iškreiptos būtinumo raidės.
Ir aš nenoriu matyt
mirties suprastinti braižo,
ir aš nenoriu matyt
į svetur išmetimo žinios.
Ir aš nenoriu matyt
egzilo ironijos galo,
ir aš nenoriu matyt
kruvinos išdidumo baigmės.
Ir aš nenoriu matyt
egzilo tuštėjančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
jų finalinio šauksmo krypties.
Ir aš nenoriu matyt
baimės, kur būta drąsumo,
ir aš nenoriu matyt
triumfuojančios meistro mirties.
Ir aš nenoriu matyt
pleiskanom trupančio kaulo,
ir aš nenoriu matyt
absurdo, kur būta prasmės.
Ir aš nenoriu matyt
meistro supančiotų rankų,
ir aš nenoriu matyt
* * *
V.Mačernis
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę.
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią...
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys.
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.
Ir aš nenoriu matyt
liemens neberandančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
suploto kūno erdvės.
Ir aš nenoriu matyt
šakotai suskilusio vaido,
ir aš nenoriu matyt
nutraukto riešo raumens.
Ir aš nenoriu matyt
sutraiškytų, irstančių kojų,
ir aš nenoriu matyt
nulaužto kūno liemens.
Ir aš nenoriu matyt
kolažan sudėstyto kūno,
ir aš nenoriu matyt
išjungto kraujo srovės.
Ir aš nenoriu matyt
šiurpaus pavydo sprendimo,
ir aš nenoriu matyt
iškreiptos būtinumo raidės.
Ir aš nenoriu matyt
mirties suprastinti braižo,
ir aš nenoriu matyt
į svetur išmetimo žinios.
Ir aš nenoriu matyt
egzilo ironijos galo,
ir aš nenoriu matyt
kruvinos išdidumo baigmės.
Ir aš nenoriu matyt
egzilo tuštėjančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
jų finalinio šauksmo krypties.
Ir aš nenoriu matyt
baimės, kur būta drąsumo,
ir aš nenoriu matyt
triumfuojančios meistro mirties.
Ir aš nenoriu matyt
pleiskanom trupančio kaulo,
ir aš nenoriu matyt
absurdo, kur būta prasmės.
Ir aš nenoriu matyt
meistro supančiotų rankų,
ir aš nenoriu matyt
* * *
V.Mačernis
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę.
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią...
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys.
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas -
Skeptiku pakrikštinau save.
Aš - kaip visi - pavasario apsėstas,
Ligos, kuria jaunystėje sergi.
Dangaus troboj mėnulis - aukso krėslas
Iš jo kas naktį į mane žvelgi
Tu, karalaitė neapvainikuota
Su paprasta kartūno suknele
O vėjas liečia augantį akuotą
Ir įsidūręs aikteli šalia
Šalia manęs, bestovinčio ant plento
Su miliniu išaugtu švarkeliu
Deja, as to jaunų dienų diktanto
Iš naujo parašyti negaliu,
Kad vėl taip geltų pirmutinės klaidos
(Senu žaizdų neliko nė žymės)
Šiltoj tamsoj boluoja tavo veidas,
Kurio jau nieks taip neįsidėmės.
***
Žiaurumas tų lakštingalų jaunystėj
Suspaudžia širdį ir nebepaleis
Ir liūdesys neliauja sielon kristi
Juodaisiais karklo krūmų vabalais
Aš tavo plaukus praskleidžiu patamsy
Juodom akim žiūriu visai arti
Bet ką gi iš to šulinio pasemti
Kai pats į jį galvotrūkščiais krenti
Tu nieko, nebijoki
Iš tų šiaudų vistiek nebus grūdų
Ir ko gi tos lakštingalos taip suokia
Ir man iš anksto darosi graudu
Kad visa tai tik vienas palietimas
Beviltiškas nemokšos bučinys
Jaunų dienų eilėraščiai intymūs
Į laiko karstą įkala vinis
(Strielkūnas)
Ligos, kuria jaunystėje sergi.
Dangaus troboj mėnulis - aukso krėslas
Iš jo kas naktį į mane žvelgi
Tu, karalaitė neapvainikuota
Su paprasta kartūno suknele
O vėjas liečia augantį akuotą
Ir įsidūręs aikteli šalia
Šalia manęs, bestovinčio ant plento
Su miliniu išaugtu švarkeliu
Deja, as to jaunų dienų diktanto
Iš naujo parašyti negaliu,
Kad vėl taip geltų pirmutinės klaidos
(Senu žaizdų neliko nė žymės)
Šiltoj tamsoj boluoja tavo veidas,
Kurio jau nieks taip neįsidėmės.
***
Žiaurumas tų lakštingalų jaunystėj
Suspaudžia širdį ir nebepaleis
Ir liūdesys neliauja sielon kristi
Juodaisiais karklo krūmų vabalais
Aš tavo plaukus praskleidžiu patamsy
Juodom akim žiūriu visai arti
Bet ką gi iš to šulinio pasemti
Kai pats į jį galvotrūkščiais krenti
Tu nieko, nebijoki
Iš tų šiaudų vistiek nebus grūdų
Ir ko gi tos lakštingalos taip suokia
Ir man iš anksto darosi graudu
Kad visa tai tik vienas palietimas
Beviltiškas nemokšos bučinys
Jaunų dienų eilėraščiai intymūs
Į laiko karstą įkala vinis
(Strielkūnas)
Lyg vėjas draskiau ir draskiau
Gyvenimą savo po lapą,
Kažkam žiburėlį nešiau,
Kažkam tos šviesos neužteko.
Kažką įsileidau vidun
Ir nieko viduj neliko.
Iškėlus rankas dangun
Meldžiau laimingo skatiko.
Gyvenimas tuščias ir pilkas,
Drąskytas skyrium po lapą.
Palaukėj staugiantis vilkas
Mano gyvenimą šneka.
Gyvenimą savo po lapą,
Kažkam žiburėlį nešiau,
Kažkam tos šviesos neužteko.
Kažką įsileidau vidun
Ir nieko viduj neliko.
Iškėlus rankas dangun
Meldžiau laimingo skatiko.
Gyvenimas tuščias ir pilkas,
Drąskytas skyrium po lapą.
Palaukėj staugiantis vilkas
Mano gyvenimą šneka.
Vėlyvas keleivis
Neįvyko stebuklas tada,
neįvyks niekados, niekados!
Atvira tik paliko žaizda,
srūva kraujas iš tosios žaizdos.
Tai ne šiltąsai kraujas, oi ne -
Patyrimas tai srūva skaudus. -
Tad alsuoju visa krūtine
jau numirusius žemės aidus.
Prisiglausiu prie žiedo - nuvys
ir jo vietoj erškėčiai bujos.
Bet vėlyvo rudens spindulys
veda vėl tuo krantu prarajos.
Man vaidenas pilis atvira:
bokštai skendi gausiuos žiburiuos,
joje užraktų jokių nėra,
ją regiu širdimi ir gėriuos.
Ją jaunystės regėjau sapnuos -
vaiskią aukštą, lig pat debesų, -
apie ją liūnai, kalvos dainuos,
plauks aidai iš miškų iš visų.
Nors aplinkui tik raistas dygus,
nors prieiti sunku prie pilies, -
viešpatauja ten laisvas žmogus,
jokie prietarai jo nepalies.
Jei išgirsi, kad beldžias vėlai,
Nepabūki beldimo staigaus, -
įsileisti vidun privalai:
einu žemėj ieškodams žmogaus.
Kazys Inčiūra
Neįvyko stebuklas tada,
neįvyks niekados, niekados!
Atvira tik paliko žaizda,
srūva kraujas iš tosios žaizdos.
Tai ne šiltąsai kraujas, oi ne -
Patyrimas tai srūva skaudus. -
Tad alsuoju visa krūtine
jau numirusius žemės aidus.
Prisiglausiu prie žiedo - nuvys
ir jo vietoj erškėčiai bujos.
Bet vėlyvo rudens spindulys
veda vėl tuo krantu prarajos.
Man vaidenas pilis atvira:
bokštai skendi gausiuos žiburiuos,
joje užraktų jokių nėra,
ją regiu širdimi ir gėriuos.
Ją jaunystės regėjau sapnuos -
vaiskią aukštą, lig pat debesų, -
apie ją liūnai, kalvos dainuos,
plauks aidai iš miškų iš visų.
Nors aplinkui tik raistas dygus,
nors prieiti sunku prie pilies, -
viešpatauja ten laisvas žmogus,
jokie prietarai jo nepalies.
Jei išgirsi, kad beldžias vėlai,
Nepabūki beldimo staigaus, -
įsileisti vidun privalai:
einu žemėj ieškodams žmogaus.
Kazys Inčiūra
Na mano megstamiausias poetas tai Vytautas Macernis.. jo poezija perskaiciau ne viena karta 
Labai patinka 13 sonetas is "Rudens sonetu" :
Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly - puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.
Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.
Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.
Ir eilerastis :
Rudens žodžiai
Ateina rudenys per pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius.
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.
Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.
Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku -
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu - žmogus.
Labai patinka 13 sonetas is "Rudens sonetu" :
Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly - puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.
Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.
Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.
Ir eilerastis :
Rudens žodžiai
Ateina rudenys per pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius.
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.
Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.
Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku -
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu - žmogus.
Už uodegos
Ant šakos
Pakibo diena -
Vakaru pasigėrus..
Čiužu čiužu be pačiūžų klaidžiu gyvenimo vieškeliu -
bet vis tiek čiūžu čiūžu..
Ant šakos
Pakibo diena -
Vakaru pasigėrus..
Čiužu čiužu be pačiūžų klaidžiu gyvenimo vieškeliu -
bet vis tiek čiūžu čiūžu..
Man irgi labai grazus Vytauto Mačernio eilerasciai. va sitas labai megiamas:
Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau,
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.
Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau pakilus su diena,
Ir ėjau.. O vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo.
Aš buvau viena -
Paprasta ir nežymi niekuo
Savo paslapties ir galios nepažinus
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo.
Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas,-
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lyg tavęs..
Papildyta:
Ir va šitas dar Antano A. Jonyno
Aš mylėjau tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš myliu
Mano meilė plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėliu
Ar mylėjai mane nežinojau
Ar mylėsi paklausti bijau
Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant
Į tave kaip ligšiolei ėjau
Vėlu vakarą, rudenį pilką
Tavo balsas per rūką aidės
Šauks į kelią, į tolimą ilgą
Pasitiks ir per nakti lydės
Ir mylėsiu tave tau nežinant
Meilė ves tuo dulkėtu keliu
Amžina ir plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių...
Papildyta:
antanas miškinis
Mano meilė laimingai baigės.
Ji nuėjo linksma su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės -
Lai ir vasara vėl neateis.
O man liko ruduo geltonuoti,
Žvaigždėti kasdien vakarai.
Ir šios eilės iš mažo bloknoto.
Kad ruduo... ir kažkas negerai.
Vakarais ji dažnai geria vyną.
Juokaudama šaukia - ak dieve!
O man akyse patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.
Šoka ji elegantiškai tango;
Dangsto mėlynas vakaro šydas.
O mano širdy kaip ant lango
Baltos vasaros rožės žydi.
Iš jos šilko, pečių, iš jos rankų
Dvelkia stiprūs Coty kvepalai.
Gal kitiems jie svaiginančiai trenkia,
O jau man ir tatai per vėlai.
Mano meilė laimingai baigės...
Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau,
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.
Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau pakilus su diena,
Ir ėjau.. O vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo.
Aš buvau viena -
Paprasta ir nežymi niekuo
Savo paslapties ir galios nepažinus
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo.
Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas,-
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lyg tavęs..
Papildyta:
Ir va šitas dar Antano A. Jonyno
Aš mylėjau tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš myliu
Mano meilė plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėliu
Ar mylėjai mane nežinojau
Ar mylėsi paklausti bijau
Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant
Į tave kaip ligšiolei ėjau
Vėlu vakarą, rudenį pilką
Tavo balsas per rūką aidės
Šauks į kelią, į tolimą ilgą
Pasitiks ir per nakti lydės
Ir mylėsiu tave tau nežinant
Meilė ves tuo dulkėtu keliu
Amžina ir plati kaip žvaigždynai
Kaip žydėjimas lauko gėlių...
Papildyta:
antanas miškinis
Mano meilė laimingai baigės.
Ji nuėjo linksma su kitais.
O man liko ruduo ir snaigės -
Lai ir vasara vėl neateis.
O man liko ruduo geltonuoti,
Žvaigždėti kasdien vakarai.
Ir šios eilės iš mažo bloknoto.
Kad ruduo... ir kažkas negerai.
Vakarais ji dažnai geria vyną.
Juokaudama šaukia - ak dieve!
O man akyse patvinę
Žalios žalios vasaros pievos.
Šoka ji elegantiškai tango;
Dangsto mėlynas vakaro šydas.
O mano širdy kaip ant lango
Baltos vasaros rožės žydi.
Iš jos šilko, pečių, iš jos rankų
Dvelkia stiprūs Coty kvepalai.
Gal kitiems jie svaiginančiai trenkia,
O jau man ir tatai per vėlai.
Mano meilė laimingai baigės...
Šilta pavakarė: žavi šviesiais plaukais mergytė,
Lyg peteliškė margu rūbeliu, ranka maža,
Įbridus į rugius, priskynė glėbį mėlynų akyčių
Ir grįžta į namus laukų žaliuojančia ežia.
Jinai yra pavargusi, perdien labai nusikamavus,
Ji sėdas truputį pasiilsėti ant vejos:
Namuose ant kiekvieno stalo - padėklėliai žavūs,
Bet kas tenai pamerktų vakarais gėles be jos...
Ji valandėlę atsikvėps ir tuoj namo skubės:
Ji pratiesia rankutę su gėlėm, jon padeda galvytę;
Saldusis miegas užpilia žieduos paskendusias akis.
Mama ateina. Ji gražiausią gėlę parugės
Iš laimės daugel kartų lūpom virpančiom palyti
Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žydės ir nepavys
Lyg peteliškė margu rūbeliu, ranka maža,
Įbridus į rugius, priskynė glėbį mėlynų akyčių
Ir grįžta į namus laukų žaliuojančia ežia.
Jinai yra pavargusi, perdien labai nusikamavus,
Ji sėdas truputį pasiilsėti ant vejos:
Namuose ant kiekvieno stalo - padėklėliai žavūs,
Bet kas tenai pamerktų vakarais gėles be jos...
Ji valandėlę atsikvėps ir tuoj namo skubės:
Ji pratiesia rankutę su gėlėm, jon padeda galvytę;
Saldusis miegas užpilia žieduos paskendusias akis.
Mama ateina. Ji gražiausią gėlę parugės
Iš laimės daugel kartų lūpom virpančiom palyti
Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žydės ir nepavys
rosa86, labai gražus eilėraštis 
O kas jo autorius?
O kas jo autorius?
Nesu poezijos gerbėja, bet kai mano vyras sušnibždėjo visą ausin, tai įspūdį labai ryškų paliko.
A Man Who Lived In Leeds
There was a man who lived in Leeds;
He filled his garden full of seeds.
And when the seeds began to grow,
It was like a garden filled with snow.
But when the snow began to melt,
It was like a ship without a belt.
And when the ship began to sail,
It was like a bird without a tail.
And when the bird began to fly,
It was like an eagle in the sky.
And when the sky began to roar,
It was like a lion at my door.
And when the door began to crack,
It was like a penknife in my back.
And when my back began to bleed --I was dead, dead, dead indeed!
Tom O'Brien
A Man Who Lived In Leeds
There was a man who lived in Leeds;
He filled his garden full of seeds.
And when the seeds began to grow,
It was like a garden filled with snow.
But when the snow began to melt,
It was like a ship without a belt.
And when the ship began to sail,
It was like a bird without a tail.
And when the bird began to fly,
It was like an eagle in the sky.
And when the sky began to roar,
It was like a lion at my door.
And when the door began to crack,
It was like a penknife in my back.
And when my back began to bleed --I was dead, dead, dead indeed!
Tom O'Brien
