Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

grazus eilerastis..

O va sitas labai grazus apie Tevyne..

LIETUVAI

Iš negandingų vakarų
Audrų perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.

Dangus įkaito nuo žarų,
Gaisravietės žėravo baisios.
Ties vieškeliu, ties vėjuotu
Nustebusi stovėjai tu
Akim tyliųjų ežerų,
Upelių kaspinais žydraisiais.

Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila.
Man gaila tik tavęs vienos
Įsigalvojusios, liūdnos -
Akim tyliųjų ežerų...
Tavęs man begaliniai gaila

Ir tavo ašarų tyrų...
Jom dulkių vieškelio nelaistyk.
Neverk daugiau ir neliūdėk,
Kovon mane tu. palydėk
Akim tyliųjų ežerų...
Tau dovanų parnešiu laisvę.

P.Širvio poetinė ižvalga (ištraukėlė), bet labai grazi

Gyvenimas mano – degimas,
Troškimas – toliau ir daugiau.
Bet laukia vienodas likimas –
Kažkur pasakysiu: „Baigiau…“

Kas dega, tasai ir užgęsta.
Palieka tiktai pelenai.
Bet nieks ir po to nuo šio krašto
Manęs neatskirs amžinai.

Aš būsiu smiltelė, azotas…
Ir tas, ko gyvenimui reiks.
Nei žemėj, nei eterio plotuos
Gyvybė, žinau, nesibaigs.

Kiekvieną pavasarį žalią
Žiedais praregėsiu gėlių
Ir būsiu čia oro dalelė,
Kažkam atsidūstant „myliu“.''

Man labai patinka šitas: bet kokiu oru, bet kokia nuotaika....

Kartais taip norisi..
Pasislėpt...
Pasislėpt taip,
Kad niekas nesurastų..

Kartais norisi bėgt..
Bėgt taip,
Kad niekas nepavytų..

Kartais....
Kartais norisi verkt....
Norisi, kad ašaros
Niekad neišdžiūtų....

Kartais norisi juoktis..
Juoktis garsiai..
Ir niekad neliūdėt...

Kartais norisi ateit..
Ir niekad neišeit..
Norisi būt šalia..
Ir niekados nesiskirt..
Paimt už rankos
Ir nepaleist..
Nusivest toli toli...
Ten kur niekas nemato..
Ten kur niekas negiri..

Kartais norisi rėkt..
Rėkt taip garsiai,
Kad visas pasaulis girdėtų...

Kartais norisi patylėt...
Taip,
Kad girdėtųsi,
Kaip rudenį
Krinta virpantis lapelis
Nuo medžio...
Kaip snaigė
Žiemą leidžiasi
Ant tavo delno.

O kartais..
Kartais taip norisi
Mylėt..
Mylėt taip,
Kaip niekad nemylėjai..
Mylėt taip,
Kaip niekas nemoka mylėt..
Mylėt taip,
Kad niekas nesuprastų...

O kartais norisi,
Kad tave mylėtu...
Kad mylėtu visa širdim...
Kad niekad nepaleistų...
Visada kartu būtų..

Kartais...
Norisi..

Briulovo eilerastis rasytas praeitam amziuj,bet aktualus

Moteriai

Tu -moteris,tu-nuostabi knyga
Tu-niekieno neperskaitytas laiskas:
Jame ir zodziai tvenkiasi neaiskus,
Jame ir beprotybe,ir jega.

Tu- moteris,tu-gerimas uzburtas!
Jis degina,vos lupos tik palies:
Bet geriantis-saves nesigailes
Nes tu esi jo skausmas ir jo turtas.

Tu -moteris,ir tuo jau tu teisi
Nuo amziu tu su karuna zvaigzdeta
Ir klystkeliuos dievaite mums esi!

Tik tau mes junga velkame uzdeta,
Buties kelione musu tau skirta:
Tik tau ,tik tau-nuo amziu mus malda!

Šiti ypač patiko.

Yra vienatvė,kai lieki be draugo,
Kurio tau niekad niekas neatstos.
Ir traukia medis,vieškelis, kur saugo
Atsiminimus draugystės prarastos.

Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
Kuri palaužia lyg liga sunki,
Kai džiaugsmo valandėlę šviesią
Tik abejingą žvilgsnį sutinki...

Kai tavo skundo liūdesy negirdi,
Nemato sielos, prislėgtos ledais
Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,
Kurį rinkais iš tūkstančių kadais...

V. Giedra

Jei ne visai tiksliai, atsiprašau.

H.Radauskas - VAKARAS

Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.

Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.

Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.

Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.

-----

H.Radauskas - DAINOS GIMIMAS

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

-----

J.Erlickas - BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS (1)

Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –
Ji mėgo žiūrėti pro rakto skylutę.
Žiūrėdavo dešinę akį primerkus
Ką veikia prancūzai; kiek juokias? kiek verkia?

Žiūrėdavo šitaip kas vakarą ilgus
Spalvotus prancūziškus nuotykių filmus:
Prieš veidrodį stovi markizas išbalęs –
Jinai su Kitu šoko užvakar baliuj!..

Prie smilkinio glaudžia jisai pistoletą –
Atodūsis:... Dieve... sudievu, Žaneta...
Markizė pravirksta: sudie, de Fiunesai,
Vaidenkis nakčia man, aš lauksiu, ilgesiuos...

Gaiduką paspaudžia – ir šūvis! – pro šalį..
Ak, niekaip markizas numirti negali...
Markizė į plaukus įsipina gėlę...
Prie durų atbėga kornetas Mišelis –

Tėveli! Mamyte! Žiūrėkit, koks šuolis!
Man sakė, kad būsiu rytoj komjaunuolis...
Spagą tiktai – šmakšt! – pro rakto skylutę
Kairiosios akies nebeturi bobutė...

-----

Apie tai
(dainuojamoji poezija, bet, visgi, poezija)

m.ir ž. D.Razausko

šį rytą gimiau ir prisnigo
Iš tavo akių debesų
į užburtą butelį vyno
į iššautą gabalą švino
Dieve kaip buvo baisu...

šį rytą gimiau ir atšalo
Ir viskas ilgam pamažu
Žolė vietoj duonos ant stalo
Ir visiems vis tiek iki galo
Dieve kaip buvo gražu...


Tik apie tai niekada nerašė
Apie tai niekada nedainavo
Atsimenu kartais iš ryto liūdesį
Ryto liūdesį,ryto liūdesį ...tavo


šį rytą gimiau ir atėjo
Keliais, akim ir balsu,
Grobiu įsiutinto vėjo,
Žodžiais kurių negirdėjo
Dieve kaip buvo baisu

šį vakarą tyliai atšalo
Ir viskas ilgam pamažu
Žolė vietoj duonos ant stalo
Ir visiems vis tiek iki galo
Dieve kaip buvo gražu...


Tik apie tai niekada nerašė
Apie tai niekada nedainavo
Atsimenu kartais iš ryto liūdesį
Ryto liūdesį,ryto liūdesį ...tavo

Tik apie tai niekada nerašė
Ir apie tai niekada nedainavo
Atsimenu kartais iš ryto liūdesį
Ryto liūdesį,ryto liūdesį ,ryto
liūdesį tavo..tavo
tavo..tavo

H. Radauskas
Vakaras

Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.
Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.
Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.
Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.

Mano megstamiausias:


VIENATVĖS TYLUS
LIŪDESYS



Vienatvės tylus liūdesys

Nematomas vaikšto dažnai.

Sutiksi - ne toks kaip visi,

Nebarsto galvos pelenais.

Atodūsis - lapas nukris,

Žvaigždė ašarėle nurieda,

Taip atveria mįslei duris -

Man mena papartį bežiedį.

Paparčiai kaip vienas visi,

O žiedą sukrauna tik vienas.

Vienatvės tylus liūdesys

Pasiima savąja dieną.

Bronius Kondratas

Nezinau, nezinau kodel,
Man taip liudna siandien vel...
Lyg butu saule uzgesus horizonte,
Nuo stipraus siaurinio vejo fronto.

Kazkas gyvena pas mane sirdy, giliai...
Tik nezinau kokiu zodziu galeciau pavadinti tai,
Tavo akys ziba kaip niekad nuostabiai,
Jauciu, kaip troksti pabuciuot karstai.

Tik mano lupos saltos,
Lyg buciau pirmo gruodzio sniego paragavus...
Jas susildyti gali tik Tu,
Aistra apglebes, buciniu karstu.

Bet vos tik atsitrauki nuo manes,
Kai nebejauciu Taves as savo krutine
Sirdis staiga delioti pradeda abejones,
Del musu dvieju...del taves, del manes...

Ir kas galetu man tai pasakyti,
Kaip elgtis man toliau ir ka daryti?
Ar laukti, kol sirdis pati nuspres,
Ar aistringu buciniu nutraukt visas abejones...

Bet bucinys praeis, aistra pasibaigs,
Ir kas tuomet liks ten giliai sirdy?
Ar bus kas nors, kas mane salia Taves laikys,
Ar taip ir liks ore tie zodziai, mano lupom nebeistarti...

/mano kuryba /
uzteko parasyti sias eiles ir supratau, kad be sio zmogaus nebeisivaizduoju savo gyvenimo tai buvo pacioj pradzioj musu bendravimo, tuomet tokia busena buvo uzvaldzius, kuriai esant tik ir imanoma eiles kurti. Tikiuosi, kad Jums, mergaites, bent truputeli patiko

Dešimteriopai vertiname grožį,
Jei siela jo kaip krištolas tyra.
Juk mes taip mylim pilnažiedę rožę
Už kvapą, kurs jai suteiktas yra.

Galbūt ugningai žydintis erškėtis
Toks pat, kaip rožė, sodrus ir dygus,
Galbūt iš tolo mėgsta juo gėrėtis
Išgaidrintas pavasario dangus.

Tačiau į jį retai kas žvilgsnį meta,
Ir jis numirs, kai dvelktelės žiema.
O rožė prakilni, net mirdama,
Išsaugo savo svaigų aromatą.

Kai amžinai užmerksi tu akis
Šie posmai grožio dvasią išlaikys.

/V. Šekspyras/