Sveikutės mielosios
Oi šiandien nuvarė per repeticiją nuo kojyčių, ne tas žodis
Visi mano vakarykščiai čipsai išgaravo
Gryžau ir griežtai neleidau sau jungti kompą, kad šiek tiek laiko liktų ir gitarai
Tai dabar jau visa leisgyvė prisėdau prieš miegutį ir nebėra jėgų net rašyti...
Bet taip norisi atrašyti ir Vakarei ir Qwertamai, kurios išgyvena tą patį, ką aš jaučiau vos prieš keletą mėnesių...
Vistiek neužmigsiu neatsakius..
Vakare, aš irgi stengiausi išsaugoti draugiškus santykius ir vis tik manau, kad toks kelias yra daug geresnis. Tiesiog tas draugiškas bendravimas su laiku po truputėlį mažėja, o tuo labiau kai žmogus jau turi (turės) kitą draugę. Kad ir kaip kartais sukiltų prisiminimai ar suspaustų širdį bendraujant, gerai yra tai, kad ant dūšios daug ramiau, kai nėra tarp žmonių jokių pykčių ir neapykantos. Plius - per atstumą bendraudamas turi galimybę išvysti visai kitą to žmogaus pusę - kas dažnai parodo tau dar aiškesnes priežastis - kodėl neverta griaužtis.
Nežinau kaip geriau išsireikšti. Noriu pasakyti: nebendraujant visai - tau visada liks nostalgija seniems geriems laikams. Bendraujant - tu palaipsniui priprasi prie kitokių santykių ir galiausiai pamatysi, kad tas žmogus yra jau per daug tau tolimas ir daugelis dalykų tebuvo iliuzija. Šitaip lėtai tolstant vienas nuo kito tu ramiau viską įsisavini ir blaiviau gali įvertinti priežastis dėl kurių išsiskyrėt.
O galiausiai, tiek tau Vakare, tiek tau Qwertama, dar neaišku ar tikrai tai yra pabaiga jūsų santykiuose. Galbūt tai tik toks etapas. Galbūt vėl laukia susitaikymas. Ir tik dėka šio išsiskyrimo suprasit - ar tai tikrai TAS žmogus. Jei nors viena pusė net nebandys susigrąžinti to, ką prarado, vadinasi tie santykiai ir nebuvo verti tos kančios, kurią dabar įsivaizduojate, jog jaučiate. Vadinasi, su tais žmonėmis net nebūtumėt buvusios laimingos, nes jie per lengvai nuo visko nusisuko. Arba jūs pačios ieškote visai kitokio žmogaus ir jei nesinori gryžti atgal, tai tik todėl, kad jūsų laukia daug nuostabesnė ateitis, su žmonėmis, su kuriais būsite daug laimingenės, nei su tais, kurie jūsų nesuprato ir nepalaikė dar būnant kartu. Jei jautėtės blogai su tais žmonėmis ir jie net nesistengė kažko keisti santykiuos, o sutiko taip lengvai juos nutraukti - tai koks jų požiūris į tai? Keičiam žmones savo gyvenime kaip kojines?
Neverta dėl to krimstis. Nežiūrėkit atgal. Užteks jau. Galbūt prieš nosį jau atvertos kitos durys.. Nepražiopsokit to per ilgai žiūrėdamos į tas, kurias užvėrėt.
Siekit to, apie ką visada svajojot. O tam reikia ir laiko ir pastangų. Kartojau ir kartosiu - viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kokio norit gyvenimo - tokį ir turėsit. Tiesiog reikia imti ir veikti. Todėl pats laikas nustoti dūsauti ir imti viską į savo rankas. Kuo greičiau tą suvoksite - tuo greičiau viskas pradės taisytis
Jei norėsit, gal ir susigrąžinsit savo žmones. Jei ne, sutiksit tokius, kurie ieško būtent tokio žmogaus, kokios esat jūs. Svarbu pačios suprasti - ko iš tikrųjų trokštat. Ir nors pradžioje gali atrodyti kad norit jog JIS sugryžtų, po kelerių mėnesių gali viskas atrodyti jau kitaip
Tačiau - BET KOKIU ATVEJU - dėl savo buvusio ar dėl naujo žmogaus - turite eiti į priekį. Turite parodyti visą savo grožį ir žavesį, kuris dabar šiek tiek užgožtas jūsų nusivylimo ir liūdesio. Turite iš naujo išmokti džiaugtis gyvenimu. Turite visiems, o pirmiausia SAU, įrodyti, kad esate įdomios, linksmos, mielos merginos, šalia kurių tiesiog gera būti...
P.S. Galbūt ir ne visai į temą. Bet šiandien, nors ir kokia buvo bjauri diena darbe, šiek tiek susirašinėjom su grupiokais apie praėjusį meetą ir tas vienas parašė man "tu kaip visada žavinga..". Prieš tris mėnesius man niekas negalėjo to pasakyti, nes tas liūdesys ir nepasitenkinimas gyvenimu pas mus ant kaktos užrašytas.
O šalia linksmų žmonių gera būti visiems - tiek mūsų visiems ex, tiek apskritai visiems žmonėms.. Gera būti šalia tokių, kurie dovanoja kitiems džiaugsmą nieko už tai atgal neprašydami
Todėl, kad ir kaip skaudu būtų stotis ant kojų vienai pačiai - vėliau tas dėmesys ar net tokie smulkūs pagyrimai tik įrodo, kad tu tikrai turi dar nuostabių savybių, kurias kiti labai vertina ir kurios tave kažkuo išskiria iš kitų. O išsiskyrimas iš kitų - Kažkuriam vaikinukui gali pasirodyti labai ypatingas.. Nes jis būtent tokios ir ieškojo visą savo gyvenimą...
Žinau, kad dabar labiausiai norisi, kad ateitų tas išsvajotasis žmogus ir nušluostytų ašaras.. Apkabintų.. Prisiglaustų.. Pasakytų - aš čia šalia.. Būk rami.. Niekada tavęs nepaliksiu...
Tačiau turime susitaikyti su tuo.. Kad tuos žodžius išgirsime tik tuomet, kai jau būsim išbridusios iš tų kančių ir gailėjimosi savęs.. Tik tuomet, kai džiaugsimės gyvenimu ir mums bus visai gerai ir vienoms.. Net nekviestas atsiras žmogus, kuris apkabins ir pasakys - ir kas per kvailys galėjo tave TOKIĄ palikti
Paminėsit dar mano žodžius
Daug prirašiau.. Bet labai tikiuosi kad nors kiek pavyko įkvėpti jūsų nuvargusias širdutes...
Visoms saldaus miegelio ir pabudusios vykdykite abžorytės terapiją:
Pasileidžiam gerą muziką, išsičiustinam, nusišypsom ir besišypsodamos su muzika važiuojam į darbus! Tiesiog pabandykit įsivaizduoti, kad esate labai laimingos.. Patikėkite, vaizduotė gali stebuklus! Ir tik tie, kurie savo vaizduotėje mato milžinus, gali užsiropšti jiems ant pečių
gal ir gerai, bet norisi vieno TIKRO zmogaus,pritariu Viltei, as taip pat nuo demesio kaifuoju.....tik eilini karta bijau nudegt nes sena meile, nuoskaudos islikusios......
Toliau dar graziau-darbe nesamone padariau, bet tikiuosi viskas kazkaip uzsiglaistys..Nu zodziu net neturejau kada prie SM prisijungt 
linksmybėmis. Bet viską sugadino jo MAMYTĖ su savo kotletukais. Įsivaizduokit, grįžtam mes po filmo pas jį namo, o ten ... randam mamytę belaukiančią savo sūnyčio su garuojančių maltinių keptuve. 
Mama turi savo butą, jis savo. Bet vistiek ta moteris pro rakto skylutę lenda į savo berniuko gyvenimą. Kas buvo toliau nerašysiu... Esmė tokia, kad padariau va šitaip 
