Mano taktika greičiausiai yra jokios taktikos, nes vis dar neturiu kantrybės.
Vakar buvom žiauriai susipykę,.. tai viskas buvo taip, kaip visada: as užpykau, o paskui neištvėrusi įtampos (mano MB savo užsiraukimais tiesiog meistriškai sugeba sukelti man nevaldomos isterijos protrūkius), pažliumbiau ir ėjau atsiprašinėt, nors nesijaučiau per daug kalta. Ir taip visada - aš įsiskaudinu, o tada turiu atsiprašinėt ir gerintis, ir vaidint laimingą, nes "sugadinau jam nervus". Nepatinka MB tos isterijos, ypač vakarais, kai jam po to i darbą reik eit. Tada ir aš pradedu jaustis kalta, kad neleidžiu pamiegot, nors sunki diena jo laukia,. ir taip gaunasi, kad einu

, nors konfliktas taip ir lieka neišpręstas. Vienžo dėl patirtų nervų gyvenimas man sutrumpėja, o to, ko prašiau taip ir negaunu.
Suprantu, kad mano taktika visiškai niekam tikus

. Bet nežinau, ar galiu kitaip, nes kai tik pajuntu, kas jis užsirauke (o tas nutinka beveik visada, jei tik pradedu sakyt kokius priekaištus), tokia panika prasideda, kad puolu i asaras
Bet jeigu pradėčiau tylėt, tai tik dar daugiau nervų susigadinčiau - nes ištylėti visą dieną gal ir pajėgčiau, bet jis tylėtų visą savaitę ir dar bilekiek, ir tiesiog visiškai ramiai, nei kiek nesinervuodamas išlauktų,..
Padeda išvažiavimas pas tėvus - tada ir jam neramu pasidaro, kai manęs nėr namie

, bet tada man jo pasidaro galia, nes jis badaut pradeda - nemoka nei nusipirkti, nei pasiimti maisto iš šaldytuvo, ką jau kalbėt apie pasigaminimą,..