Mano kaip ir daugelio musu tylejimas.
Kai mes pykstamės, tai pirmiausia aš pradedu rėkti, o paskui pasakau "dabar tai jau supykau"
,užsisuku ir tyliu.Tada manasis ateina ir bando ką nors kvailo padaryt, pavyzdžiui įdast į ausį, kutent. jei neištveriu ir pradedu žvengt, susitaikom. Bet būna atvejų kai labai būnu pikta ir veju jį lauk, kad nesikabinėtų. Na ir žinoma manasis irgi įsižeidžia ir pradeda tylėt. Kai prailgsta laikas tyloj (maždaug 10 minučių), ateinu aš ir apsikabinu jį. Taip ir susitaikom
Labai džiaugiuosi, kad retai ir trumpai pykstamės
na mes irgi pykstames audringai.. ir del smulkmenu. dazniausiai konfliktuot pradedu as. Tada pradedu ramiai aiskintis ir kandziotis. Vyras ramiu tonu pradeda atsikirtineti arba tyli. mane ta jo tyla ziauriai isiutina ir ash pradedu rekti. Rekiu rekiu, isvadinu visaip kaip.. vyrui atsibosta klausyt mano priekabiu, trenkia durim ir iseina. i bara, ar pas draugus. arba i kita kambari. ir tyli. gali istyleti nezinau kiek.. bet ilgai (dazniausiai skaiciuojama dienom). tada man atsibosta apsimetineti, kad nieko nevyksa, ir imu ieskot keliu susitaikymo link.
Nors prasidedant konfliktui nesijauciu kalta, bet per ta tylejimo laikotarpi imu analizuoti musu abieju poelgius, suprantu, kada ir kur as klydau..
kartais galvoju, ai, geriau mesciau viska ir iseiciau... Bet is kitos puses - baisu vienai moteriai su mazu vaiku..
kartais galvoju, ai, geriau mesciau viska ir iseiciau... Bet is kitos puses - baisu vienai moteriai su mazu vaiku..
Dažniausiai konfliktai mūsų šeimoje vyksta dėl to, kad vyras ant manęs ko nors pradeda rėkti: ne taip ką nors padarau, ne ten padedu jo daiktus ir pan..Nu tas rėkimas tai veda mane iš proto.Jei jis ramiu tonu man pasakytų savo priekaištus, tai mūsų šeimoje turbūt konfliktų nebūtų,nes šiaip tai gana tolerantiški vienas kitam esame. Jis pradeda rėkti, aš iš paskos- kol išgirstu kokį nors įžeidimą savo adresu(o įsižeidžiu žiauriai greitai).Tada stop- tyliu kaip žemė,o širdyje taip šūdina, taip negera, atrodo viskas ten tuoj sprogs iš skausmo. Taip tada norisi verkti, bet tas kvailas mano išdidumas(ar nežinau kas), bet niekada prie vyro neverkiu, o apsibliaučiau prie jo, tai gal suprastų kaip mane skaudina, bet ne,tyliu kaip žemė...... Po kokių 4 valandų vyras ateina ir atsiprašo, bet vistiek kažkodėl man dar ilgai širdis nenurimsta. Rupūžės tie vyrai, storžieviai...
Mano tai dazniausiai buna verkimas, nes jis kitaip nesupranta manes, jei neverkciau, tai nezinotu, kad mane iskaudino. Kartais net specialiai taip elgiuos, nes jis kitaip manes nesupranta. nieko nepadarysiu, bet man paciai taip geriau, necveltui vyras, kitaip neturi supratimo, kad iskaudina.
Aš dar nuo mažens turiu tokią ydą
, nekalbėti, jei susipykom. Tai va, su savo patieviu, kai dar gyvenom kartu, nekalbėjau 2 metus
. O su mama- ilgiausiai 3 mėnesius, kurie periodiškai pasikartodavo.
Iš pradžių, kai pradėjom gyventi su vyru, susipykus ignoruodavau kelias paras. Tada jau jis ateidavo taikytis. Bet prie visko juk priprantama, ir jis pradėjo nekreipti dėmesio. Tada išbandžiau ašaras
. O dabar jau priėjom tokios taktikos, kad išsiaiškinti iš karto
.
Iš pradžių, kai pradėjom gyventi su vyru, susipykus ignoruodavau kelias paras. Tada jau jis ateidavo taikytis. Bet prie visko juk priprantama, ir jis pradėjo nekreipti dėmesio. Tada išbandžiau ašaras
QUOTE(rutele2 @ 2005 03 20, 23:00)
Dažniausiai konfliktai mūsų šeimoje vyksta dėl to, kad vyras ant manęs ko nors pradeda rėkti: ne taip ką nors padarau, ne ten padedu jo daiktus ir pan..Nu tas rėkimas tai veda mane iš proto.Jei jis ramiu tonu man pasakytų savo priekaištus, tai mūsų šeimoje turbūt konfliktų nebūtų,nes šiaip tai gana tolerantiški vienas kitam esame. Jis pradeda rėkti, aš iš paskos- kol išgirstu kokį nors įžeidimą savo adresu(o įsižeidžiu žiauriai greitai).Tada stop- tyliu kaip žemė,o širdyje taip šūdina, taip negera, atrodo viskas ten tuoj sprogs iš skausmo. Taip tada norisi verkti, bet tas kvailas mano išdidumas(ar nežinau kas), bet niekada prie vyro neverkiu, o apsibliaučiau prie jo, tai gal suprastų kaip mane skaudina, bet ne,tyliu kaip žemė...... Po kokių 4 valandų vyras ateina ir atsiprašo, bet vistiek kažkodėl man dar ilgai širdis nenurimsta. Rupūžės tie vyrai, storžieviai...
o as manau reiketu parodyti asaras, miniskui jos veikia, as esu zliumbike, jei stipriai susipykstam ir zliumbiu, kartais is pasiutimo artais is to, kad dusioj sunku, o kaip kis pamato mano asaras susileidzia, nes pamato, kad isgyvenu, negali ziuret jis kaip as zliumbiu. taip dazniausiai ir susitaikom, kad pradedu verkti, o jis ateina, apkabina, atsipraso ir labai graziai pradedam aiskintis situacija. manau labai svarbu issiaiskinti situacija, del ko kilo konfliktas.
mano taktika apsizliubt ir isprovokuot jo problemas del ko tyli,nes negaliu tylejimo pakesti
jei si taktika neveikia,dramatizuoju ir vaidinu kad jo daugiau nebemyliu ir nenoriu matyt,ai vien zodziu kaip indiskam filme,dramu dramos
dar nebuvo taip kad kaip normalus zmones aiskintumemes santykius
man tylet nepavyksta,kai barames prisnekam vienas kitam labai biauriu dalyku(poto gailimes)abu esame degtukai,bet greit uzgesinami.
Papildyta:
pas mus tas pats
Papildyta:
QUOTE(snaige @ 2007 05 15, 20:11)
pas mus tas pats
Susipykstam. Nebešneku. Jis sako kas yra? (apsimeta durneliu) sakau nieko
žodžiu bėdos nespręsdavau, o tylėdavau. Po kiek laiko jau kai išrėkdavai viską kas susikaupė, tai maža nepasirodydavo. Dabar jau kitokia taktika, žmoniškai pasikalbėti, aišku jei įmanoma. Jei ne ( visąlaik) manau pasukčiau galvą ar man išvis su tuo žmogum pakeliui, jei nemokam ABU susikalbėti.
QUOTE(-freya- @ 2007 05 15, 20:15)
Jei ne ( visąlaik) manau pasukčiau galvą ar man išvis su tuo žmogum pakeliui, jei nemokam ABU susikalbėti.
kartais ir nemokant susikalbet viskas pakeliui buna,va kaip mes su MB
QUOTE(snaige @ 2007 05 15, 22:43)
Gerai, kad jums abiem gerai












