Niekada nebuvau pedantė, kaip mano mama sakydavo - namuose meninė netvarka tvyrodavo

O kai gimė vaikutis - tartum viskas aukštyn kojom apsivertė - erzindavo bet kokia netvarka, o dar labiau pykdavau, kad visko nespėju, jaučiuosi pavargusi, pikta... o dar aplinkui vis anyta pasisukiodavo(netoliese gyvena), tai savo žvilgsniais ir užuominom, kad ji tiek vaikų(penkis, paskutiniai dvyniai) užaugino, o jos namuose visada tvarka būdavo, o aš, mat su vienu namų nesusitvarkau, galutinai pribaigdavo
Turiu pasakyt, kad ilgai su savim kovojau, kol supratau, kad šiokia netvarka nieko baisaus, tad kiekvieną dieną nebesitvarkau - tik žaislus apkuopiu, apsišluoju ir tiek,o kai būnu pavargus, net pietų neruošiu ,o generalinis tvarkymasis vyksta tik savaitgaliais - kai vyras su mažuoju pabūna.
P.S.kai anyta visai įgrįso(buvo variantas, kai mūsų nebuvo namie, atėjus net indus suplovė

) - pasakiau jai tiesiai šviesiai - kad čia mano namai, tai kaip noriu(tiksliau - kaip išeina), taip ir gyvenu. Žinokit, po to taip lengva pasidarė. toks įspūdis, kad po šio įvykio į visą netvarką daug ramiau pradėjau žiūrėti