Kol kleckas mažas, derinuosi prie jo- kad jam namų ruoša nekeltų streso ir kad kuo daugiau laiko praleistume lauke...
Kadangi jis baisiai nemėgsta, kai mama stypso prie puodų, keliuosi anksti, su vyru, ir ramiai užsiimu tuo, kas man patinka- gaminu valgį: verdu pusryčius, ruošiuosi pietums. Kai pupa atsikelia, papusryčiauja, kartu tvarkom kambarius- ką jis labai mėgsta

duodu jam ir pasiurbliuot, ir pašluot. Ir vaikas laimingas, ir namai švarūs.
Tada čiuožiam į lauką. Grįžtam, papietaujam, ir,kol kleckas miega, darau darbus, kurių negaliu daryt su mažuoju- lyginu ir pan. Jei darbų nėr, skriu laiko sau
Kol ruošiu vakarienę, su mažuoju užsiima tėtis
Jei yra kokių "rimtesnių" reikalų, kaip vakavimas, kopūstų raugimas- atidedu tai savaitgaliui ir ištremiu savo bernus į lauką, kad man po kojom nesipintų
Šiaip, kai pagalvoju, šiuolaikinės mamos turi ir taip daug privilegijų- ir laiko sau, ir poilsio... O mūsų mamos, močiutės- sovietinės moterys? Jos neturėjo net teisės padejuot,kad pavargo, kad SAU LAIKO neturi... Ir nedejavo, ir laimingos buvo, nors arė nuo ryto iki ryto...