QUOTE(kavyte @ 2011 06 14, 10:57)
Turbūt geriausia nieko išvis nedaryti, kad tik savęs nepažeminti, nors hm... būti apgaudinėjamai tai manau pažeminimų viršūnė ir nežinia ar geri tie patarimai su vyru ramiai pakalbėti, atsargiai paklausti, gal palaukti, juk išsilakstys ir praeis......... Nežinau,
jeigu tave išdavė,
sutrypė, pažemino, melavo, tai ar gali atsitikti taip, kad vėl patikėsi tuo žmogumi? Gal neverta švaistyti laiko laukimui, bandymui patikėti ir nebegalvoti kas kart vyrui užvėlavus, kad jis mylisi su kita, gal reikia kurti naują gyvenimą, ieškoti naujos meilės, aistros....
Man sunku suvokti tokias mintis. Na nemanau, kad viena is sutuoktiniu neistikimybe yra zeminimas kito. Taip, sutinku, kad zmones apgaudinejami, nes naudojamasi ju pasitikejimu, tas nusuvilymo jausmas, suvokimo, jog artimas tavo neivertino tavo pasitikejimo skaudina. Bet ar tai pazeminimas, nemanau. Save zeminame mes pacios savo paciu veiksmais, mintim, kitas zmogus to padaryti negali. Sakot sutrype, sutrype ne zmogu/jus, o pasitikejima, del to zmones gyvena.
Kodel rasau sia litanija, moteros, na viena karta baikite matuoti kankiniu kaukes. Na nesugebejo paslemekas ivertinti jusu pasitikejimo, meiles tai ne jusu, o jo problemos, jis neteks viso to. Na ko kankintis del zmogaus kuris nesugeba to ivertinti? Reikia dekoti dievui, kad atsiranda sansas kurti nauja gyvenima su kitu vyru, kuris labiau vertins jus, juk kazkur jis gyvena, jusu iesko.
Paradoksuale puikiai aprase istorija, kai moteris taip isijaute i kankines vaidmeni, kad organizmas i visa tai sureagavo. Manyciau, kad mamytes turetu aukleti savo mergaites pasitikinciomis savimi, ismokinti myleti save. Na isejo vyras, na laigo po svetimas lankas, tuo
jis zemina save, bet ne jus ir tai tikrai ne pasaulio pabaiga, tuo gi gyvenimas nesibaigia. Zeminimasis prasideda tuomet, kai suzinojusi faktus jus priimsite ji atgal, be atgailos, be jokiu prevenciniu veiksmu, taikstysites su jojo issisokimais.
Del ko moterys taikosi su vyru neistikimybe.
Yra moteru kategorija, kurios kersija, todel palaiko vyro iliuzija, jog nezino, bet jom patogiu momentu, vyram "smogia is pasalu, kaip jie joms". Tada atkersijusios palieka juos. Kersto budas ivairus: finansai, emocijos, sveikata ir t.t.
Kitos gi kategorijos atstoves yra tos, kurios gyvena su vyru vien is pragmatizmo. Jom vienodai rodo, su kuo vyras ir kaip, nes jos turi savo slapta gyvenima. Viesiem gerai. Tokios retai paleis vyrus, gal tik tada kai suras kita pretendenta, tenkinanti jos poreikius.
Yra ir tokios, kurios nepasitikincios savimi, savo jegomis, emocionaliai priklausomos nuo vyro, neigalios ka keisti savo gyvenime, del to tampa sutuoktiniu marionetem. Toms moterytems laaabai sunku kai jas palieka.
Ir dar viena pasitaikanciu kategorija: aklai, ligotai mylincios. Kodel ligotai mylincios, nes jos nemyli save.
Esu uz tai, kad reikia suteikti zmogui sansa, ne del jo, o del saves, kad veliau taves nekankintu klausimas - kas butu jei as buciau suteikusi sansa? Mes ir pacios nesventos. Bet tikrai nemanau, kad recidivistam reikia pataikauti, cia jau nepagarba sau.
Kai is Lietuvos isvaziavau, tai tik su tevais pagal fasona reikejo panas pazindint, o dabar jau ir su zmona, jei tokia yra. 
Jei jau nori tureti islamo tikejima, tai antrosios moteriskes neslepi o vedi namo 
Vyrukai "keicia" tikjima, o moterytems atrodo, kad vaidenasi....Puse forumo tokiu temu, jei ne is vienos, tai is kitos prizmes gvildenamos, bet esme ta pati..liudnoka 
), jis vistiek nuklydo pas kitą. Bet blogiausia ne tai, kad pasidulkino vieną kartą, bet kad ir toliau su ta kita davėsi. Žinokit, kad ir kaip savim pasitikėjau - jaučiausi pažeminta. Žinojimas, kad bent keli žmonės žino, jog jis duodasi su kita, - nekoks jausmelis, kai tie žmonės tave pamatę skuba atsisveikinti, gal bijo išsiduoti ar likti kalti, kad nepasakė; sutikus tą merginą matyti pašaipią šypseną jos veide irgi "nuostabu". Nors ir išsikalbėjom tada su saviškiu ganėtinai ramiai, po keletos mėnesių jį mečiau vistiek, nes pažeminimo jausmas liko (ir nerūpėjo man, kad savo meilužę jis metė vos tik pakalbėjom), beje, pasitikėjimo savimi jausmas tik padidėjo.
