QUOTE(Moonte @ 2011 06 14, 17:52)
Negaliu pasakyti, buvo ar ne. Paranoja nesergu is paskos nelakstau. Vyras ganetinai mane gerai pazista, tad gali prognozuoti mano veiksmus, t.y. jo veiksmu pasekmes. Jis turi pilna pasirinkimo laisve.
Pasitiketi savimi ir myleti save, tai ne tas pats, nors tarpusavyje susije.
Na o kodel jus zemino. Zmones nenorejo jus skaudinti zinodami tiesa, tai jie jautesi kalti, nepatogiai, jog zino, o jus ne. Galima prielaida, kad atsirado ir kiti sutverimai, kurie krizeno jums uz nugaros, bet ar tu zmoniu juokeliai gali jus zeisti? Jie taip tenkina savo tustybe, kuo tai susije su jusu orumu? Ar tai gali jus zeminti? Jus gi viso to nezinojote. Velgi, kodel jus privalo zeminti tos meiluzes sypsena, o kas jai belieka, verkti, tuomet jusu nezemins?
Butent, jus zeminote pati save, savo galvoje. Ne tie zmones, o jusu mintys ir isvados, ir is to kile jausmai. Kuo su visu tuo yra susije jusu garbe-sazine-orumas?
Aš suprantu jus teoriškai, tačiau praktika bent jau mano kitokia. Ar gali mane žeisti žmonių juokeliai už nugaros? Vienų gali, kitų negali, žiūrint, kokie mano ketinimai - TARKIM jei į kokį renginį apsirengiau kvailai, tikėdamasi, jog žmonėms bus linksma ir jie atėjo pasilinksminti taip pat kaip aš, tuo tarpu buvau apkalbėta ir išjuokta - man pasidarys liūdna, ir tikrai negalvosiu - kokia kvaila buvau, kodėl gi taip apsirengiau, galvosiu - na kodėl jie taip, juk šventė, linksma, kodėl nepasidžiaugus, o ne piktus liežuvius paleidus? Jei draugas, nepaisant mūsų gyvenimo kartu susitarimų, pažeidžia kurį nors iš jų, negana to dar slepia ir meluoja - jausiuosi blogai, ne todėl, kad jis kažką padarė, neatlaikęs vienokio ar kitokio spaudimo, o todėl, kad neprisipažino iš karto, nepakalbėjom apie tai, apie tai sužinau pati, visai netikėtai ir visai ne iš jo. Jei aš jam sakysiu - man labai svarbu, kad man nemeluotum, o jis sukęs apsukęs jau sėdęs apsimelavęs, ar tai nebus mano vidinių įsitikinimų "nurašymas", nepagarba jiems, žeminimas? Taip taip, jis pats kvailas, aš nekalta, bet atsitikus tokiems atvejams, jautiesi blogai, pažemintai. Na dar variantas - tarkim tave apšnekinėja arba neteisinga informaciją apie tave teikia žmogus, kurį laikei draugu - ar nesukirbės širdis? Vėlgi, sakysite, kad čia jo problema, neverta dėl jo veiksmų blogai jaustis ar jaustis pažemintai, kad ir kaip pavadintum - tačiau, ar tikrai taip ramiai jaustumėtės, ar tikrai nesijaustumėte, kad jumis pasinaudojo, nepabijosiu to žodžio, visgi - pažemino? Galų gale severos variantas - žmogus irgi buvo nekaltai apdrabstytas purvais ir pažemintas kitų žmonių akivaizdoje. Na ir kas, kad ji žino, jog nekalta? Kiti juk nežino, prieš kitus ji pasirodė kaip neatsakingas žmogus, tokia ir išliks jų atmintyje ir neduok d. kada nors teks jai su jais susidurti darbiniais reikalais, ką - pulti gintis, kad čia ne aš kalta, čia kažkas kitas?
Jeigu jums tokiais atvejais tikrai nesukirba širdis - sveikinu, esate žiauriai stipri, beveik kaip robotas. Tačiau daugeliui žmonių yra kitaip. Galite tai vadinti pažeminimu, nepažeminimu, kaip norite - jausmas toks, lyg būtum pažemintas.
. Orumas gi yra ganetinai individualus dalykelis. Si savoka nera susisteminta ji yra daugiaprasmiska. Man orumas asocijuojasi su garbe. Kalbu ne apie puikybe, o apie zmogaus garbe - jojo sazine. Azijoje tokios savokos nera, bet jie turi alternatyva "prarasti veida".
