Prisimenu nubrozdintus kelius ir alkūnes, mamos rūpestingai išteptus jodu ar zelionke;
Prisimenu mėlynais brūkšniukais nužymėtą durų staktą senelių namuose ir apmaudą, kad metais jaunesnė pusseserė auga greičiau už mane;
Prisimenu sekretus, kuriuos darydavom nepaisydami mamų įspėjimų: Nerankiok tų stiklų - įsipjausi!, šokinėjimą per gumytę ar šokdynę, bandeles iš smėlio, košę-makalošę iš smėlio ir vandens (tokią š... spalvos masę), apyrankes ir vainikus iš pienių, klases, slėpynes, piešinius ant šaligatvio plytelių, nupieštus ne pirktinėm kreidelėm, o pačių surastais baltais, piešiančiais akmenukais, triratukus ir lėlių vežimėlius, roges, kuriomis žiemą leisdavomės nuo kalno, virsdavom į sniego pusnį ir šlaput šlaputėliai grįždavom namo, kvadratą mašinų stovėjimo aikštelėj, smėlio dėžę ir didelę, aprūdijusią metalinę čiuožyklą, kaip mes, mergaitės, daugiabučio laiptinėje žaisdavom namus, susitempusios ten krūvas vaikiškų lėkštučių ir puodų, kitokių žaislų, kaip šaukdavom vieni kitus po langais ar balkonais Do-vi-le! Do-vi-le! Išeisi į lauką? (nereikėjo jokių mobiliųjų telefonų), kaip sakydavom vieni kitiems, kad būsim draugai ant visados;
Kaip gera tai skaityti ir prisiminti
