panikos atakos

:
mano atveju tai reikia ir psichoterapijos ir vaistuku,nes pati psichoterapeute rekomendavo.bandau visas priem,kad tik issikapanot

Nicollette, pasidalinsiu savo pasvarstymais, kurie gali būti ir neteisingi, nes nežinau tavo situacijos.
Psichoterapija įstringa, nebejuda dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia man atėjo į galvą, kad su psichoterapeute bendravote daugiau racionaliai (aiškinotės priežastis) ir neperėjot prie jausminio lygmens (skamba gremėzdiškai). Kaip santykiuose su artimu žmogum - tarkim, draugauji su kuo nors, įdomu kartu, linksma, bet jei žmogus privengia parodyti, ką jaučia, galų gale net įsitraukti į ryšį, santykiai išsikvepia ir niekur nebeveda. Taip ir psichoterapijoje, kuri nukreipta ne į atskirų, izoliuotų simptomų pašalinimą o į asmenybinį keitimąsi - jeigu neinama į emociškai intensyvesnį, atvirą (vadinasi ir bauginantį) ryšį, tokia psichoterapija išsikvepia.
Gali būti, kad pabandydama lankytis pas kitą specialistą iš tikrųjų rasi "geriau". Rašau kabutėse, nes tai labai sąlygina. Galėsi palyginti ir galbūt pamatyti, kaip pati galėtum gauti daugiau naudos iš psichoterapijos. Galbūt tada, pavyzdžiui, norėsi grįžti pas buvusią psichoterapeutę, arba ne. Nebijok paeksperimentuoti, tai tavo gyvenimas.
O dėl gydytojo - jeigu jis tikrai gąsdino, tai neprofesionalu, bet galbūt jis rimtai pažiūrėjo į tavo sutrikimą, nenuvertino jo, o tu išsigandai? Tikrai neverta bijoti - nieko fatališko, nepakeičiamo, neišgydomo tame, ką minėjai nėra. Ir dar - gydytojai, psichoterapeutai tik padeda (arba nelabai padeda ), bet sveiksti, keitiesi tu pati, todėl labiau remkis ir tikėk savimi, nesibaugink!
Papildyta:


Suprantama! Vaistai tikrai daugybei žmonių palengvina kančią. Yra tokių būsenų (turbūt žinote), kurias svarbu koreguoti medikamentais, nes žmogus neturi dvasinių, o ir fizinių jėgų tas būsenas ištverti ir įveikti. Tik aš esu įsitikinusi, ir praktika patvirtina, kad sėkmingiausiai įveikia sutrikimus tie, kurie, naudodamiesi išorine pagalba (vaistai ir kt) tuo pačiu siekia kaip galima labiau tapti savarankiškesniais ir nepriklausomais. Pabrėžiu - tapti. Tai procesas, kurio metu svarbu, kad būtų gydytojas, psichoterapeutas, kurio gydymo metodais ir priemonėmis pasitikima.

labas visoms!kaip sekasi?su artejanciom sventem!linkiu kad Kaledu Senelis atnestu pilna maisa geros nuotaikos ir sveikatos kur visos pradingot?

auuuu!!!kaip visoms sekasi?As jau gal viena cia likau nerimautoja ?

Jums skambutis i duris,gal kas nors atidarys.-beldzias Laime i duris.Linksmu Svenciu ir daug,daug dziaugsmo 2008-ais

sveikutes,merginos kaip jums besiseka?gal pagijot jau visos? sveikinu jus visas su praejusiom sventem ir artejanciais Naujaisiais metais!

Sveikos!
Pirmiausia sveikinu visas su sventem! Geru jums naujuju, kurie, tikiuosi, atnes tik geras permainas...
Rasau cia, nes baigiu isproteti.. Dabar jau ramiau, kad radau likimo drauges. Papasakosiu savo istorija..
Jau apie 2,5 ar 3 metus kamuoja mane baime. Zmoniu baime. Kartu po truputi prasidejo apatija viskam, siaubingas nuovargis ir nenoras ka nors daryti. Bandziau eiti pas psichiatre (pries kokius 1,5 metu), bet klaikiai nusivyliau, nes i mane neziurejo rimtai. Pasijutau, tarsi atejus pas ja su issigalvotom nesamonem, todel po keliu apsilankymu nutraukiau viska. Tuo metu savaime pagerejo, kaip tik i Kreta pasiseke nuvaziuoti, jauciausi, kaip ant sparnu, naktimis miegojau, nebejauciau klaikaus sirdies plakimo, ranku drebejimo ir t.t. Bet... mane nuolatos kankino visokios nuojautos, buvai isitikinus, kad kas nors greitai numirs, pateks i autoavarija ir t.t. Ir staiga pries pas naujuosius, gruodzio 29 d. pabudau ryte kaip visada, tiesa, po visai faino baliaus, kuriame nevengiau isgerti, bet tikrai neprisitvojau iki zemes graibymo, tiesiog isgeriau kiek daugiau.. bet ne apie as.. tai va, atsibudau, pavalgiau lovytej ir staiga man pradejo musti sirdis (nieko ypatinga, dazani taip buna, nes as pastaruoju metu sedziu namie ir nejudu niekur), bet as klaikiai issigandau!!! O tada tas baisus jausmas, kad tuoj iseisiu is proto, kad numirsiu, nutirpo rankos, atsalo kojos, ismuse saltas prakaitas, pradejau visa kratytis ir nebegalejau nei ranku pajudinti, nei zodi pratarti, pasidare klaikiai bloga, supykino, pradejau vimcioti, begiojau po kambarius nezinodama, ka daryti.. draugas stengesi nekreipti demesio, kad dar labiau neuzastrinti visko, bet maciau, kad ir jam neramu buvo.. Kita diena mane vel istiko toks piepolis tik truputi mazesnis ir jau kitoje vietoje.. Bet blogiausia tai, kad nuo tos dienos pradejau jausti skausma sirdies plote - tempima, buka durima, sunkesni kvepavima ir nuolatini klaiku nerima, kuris, regis, niekada nesibaigs.. Visas gyvenimas dabar atrodo kaip is sono, atrodo, kad niekada nebegalesiu ziureti ir buti tokia kaip anksciau.. Labai negera man.. Dabar kiekvienas skausmas issaukia baime.. Tik tiek gerai, kad stengiuosi valdytis, neleidziu sau isijausti ir pasiduoti tai klaikumai. Dvi dienos, kaip priepoliu nera, taciau visa laika apie tai turiu galvoti, tarsi kokios antros smegenys dirba isoreje, kurios visa laika tave turi kontroliuoti.. Zinau, kad turiu eiti pas specus, bet negaliu, jauciuosi menkaverte, o momentais uzeina jausmas, kad kalnus nuversiu, o paskui vel apatija ir taip 10 kartu per diena.. jauciuosi klaikiai pavargus.. nebeturiu draugu, nes visus atstumiau, net pas draugo tevus nebenueinu, jie supyko.. beprotiskai bijau prarasti ir drauga, nes jis tai sveikas ir normalus, kiek gi jis mane tokia toleruos? o jei nueisiu pas specialistus ir ten man nepavyks, o gal as galiu pati susitvarkyti? susiimti i rankas, susirasti darba.. nebezinau nieko..

Sveikute uzjauciu tave tikrai del tokios busenos...man taip pat buvo panasiai,tik ne taip baisiai.. man prasidejo nuo lapkricio men..gulejau sau ramiai ir pagalvojua,kad kazkada mirsiu,ir tada pradejua galvoti,o kaip tada bus ir pan.tada taip issigandau,sirdis draskesi,visa drebejau,verkiau.. paskui prasidejo minciu ikirumas...pradejua galvoti is kur mes visi esam..kodel mes turim daryti ta ar ana,kas as esu is vis,kodel mes turim dirbt,juk vistiek mirsim,pati saves nebeatpazinau,bijodavau net i veidrody paziuret... baime amzina kamavo..viska stebejau is salies,atrode kad as girdziu save is salies,ziuriu i viska is salies..zodziu kraupu paskui nuejau pas psichiatra,papasakojau as jam,jis pasake,kad taip gali buti nuo patirto streso,kad reikia poilsio,sporto ir pan.israse vaistu nuo nerimo ir antidepresantu,bet as ju negeriau tik nuo nerimo kelias tabl isgeriau..bet kai isejau is daktaro,tai taip palengvejo man ir nuotaika pakilo kaip ir viskas buvo jua gerai,bet db vel karts nuo karto uzeina tos mintys...tai manau reikia vaistuku pagerti ir bus viskas ...o tau patarciau tikrai susirasti gera specialista,nepagailek pinigeliu,jei ka...israsys vaistuku,kurie palengvins tau ta busena ir dar uzsiimk kuo nors,gal sportuot pradek...(nors as jau "einu" tik niekaip neinueinu i sale ir butinai ieskokis darbelio,jei neturi,bus kiti zmones,mintis nusikreips savaime kitur,uzsimirs tos nesamones visos...as ir galvojua,kad viena tokia esu,kad taip jauciuos,kad stebiu viska is salies,nieko nesuprantu,kas dedasi...bet reik tiketi,kad viskas praeis...

oi ,kaip as tave suprantu!man irgi taip buvo.dabar antra men geriu antidepresantus,pas psichoterapeute einu,tai jau geriau jauciuosi.nors dar tokiu panikos ataku dar uzeina,bet jau reciau ir nestiprios. jeskok gyd pagalbos,tikrai viska susitvarkysi!
Papildyta:

labukas!kaip reikalai?kokius tau antidepresantus israse,jai ne paslaptis?

labukas!tikrai nezinau pavadinimo,nes as ju negeriu,nusipirkau ir stovi jie pas mane...kazkaip nesiryztu pradeti gerti,tik kartais nuo nerimo geriu kazkokias tabletes o siaip kaip ir normaliai jauciuos,bet vakar vakare vel buvo uzejes drebulys,sirdis must smarkiai pradejo,oro trukt,mintys iskart lyst pradejo,kad as vel nieko nebesuporantu kas vyksta,kazkur plaukioju savo mintyse,stebiu is salies viska...paskui kazkaip apsiraminau,isgeriau validolio ir uzmigau...ar tau buna taip?man baisiausia tos mi ntys,kad jausmas,kad ziuriu i viska is salies,tartum as ne as...

Sveikos! Labai jums aciu uz patarimus ir palaikyma. Is karto geriau pasijutau, kai jus man paraset. As dabar bandau daryti eksperimenta su savim. Jei jis nepavyks, tada eisiu pas specus. Tai va, stengiuosi kuo daugiau eiti i lauka, siandien net buvau boulingo pazaisti su seimynele savo diena, kai ten mazai zmoniu!!! Vienu momentu galvojau, kad teks jau begti kur nors ir sleptis, kad man jau bloga darosi ir tuoj nugriusiu, bet susiemiau, tuoj pat pradejau kalbetis su draugu, broliu, mama ir labai isijauciau i zaidima, tai ir sirdis nebekabalavo, ir mintys pradingo. Dabar jauciuosi taip maloniai pavargus ir visai nejauciu jokio nerimo ir baimiu. As bandau save truputi analizuoti, ieskau, kas man sukelia ta panika.. Pastebejau, kad uztenka vos vieno zodzio, kad imtu ta nesvarumo bukle atsiradinet ir sirdis kabaluot, o tada jau apima klaiki baime, kad tuoj uzeis panika ir t.t. Bet tada iskart stengiuosi vyti tas mintis ir busena pagereja, nors atsale galunes ir salcio jausmas lieka. Be to, skaiciau, kad panikos priepuolio metu organizmas isskiria labai daug angliarugstes ir ji tiesiog iskvepiama, uztai negalima giliai kvepuoti, nes tai dar labiau padidina visu simptomu stipruma. Geriausiai pasiimti plastikini maiseli, uzsideti ant nosies ir burnos (tik ne visai uzdengti, o palikti orui tarpus is sonu) ir pakvepuoti i ji kelias minutes, tada simptomai per kelias minutes garantuotai turetu isnykti. Tokiu budu, kvepuojant i ta maiseli, savo iskvepiamus garus su ta angliarugste sukvepi atgal ir negauni per didelio kiekio deguonies, kuris priepuolio atveju blogina viska. Veliau surasiu ta puslapio nuoroda, kur radau taip parasyta. Bet esme yra tame, kad, kai zinai, kas garantuotai tau pades panikos atveju, tai ir nebera pagrindo bijoti jos ataku, o kai nera baimes, tai ji ir nebeissaukia panikos. As maiselio dar nebandziau, bet tiesiog tikiu, kad jei man ims kas darytis, pakvepuosiu ir praeis - tai ypac padeda nuvaryti visas blogybes salin is galvos.

Su praejusiomis sventemis visas Ilgai ieskojau zmoniu, kurie jauciasi taip pat kaip as ir pagaliau mnao laimei radau:) Puikiai suprantu kaip jauciates, tokia pacia baime nesiojuosi pora metu ir as. Viskas prasidejo nuo stomatologes, pas kuria nualpau. Nuo tada prasidejo baimes kad bet kurioje vietoje nualpsiu, o dabar tai perejo i paprasciausia panika. Naujos vietos - panika. Visada ziuriu ir galvoju kad jeigu apims baime, kaip greiciau nubegti i tualeta ar i lauka kad nusiraminciau arba stveriu telefona, nezinau kodel, bet isivaizduodama kad man kazkas "skambins" ir as iseisiu kur nors nuramina. Tai be galo trukdo, tiek mokslams, tiek darbui, nes darbe turiu bendrauti su zmonemis ir kiekviena diena atsiduriu nepazistamose vietose. Negaliu kaip normalus zmogus nueiti net i teatra ar atsisesti viduryje sales... Net neisivaizduoju kaip reikes elgtis per vestuves - nebent prigerti raminamuju, bet kokia tada svente... Esu jauna, maniau kad tikrai susitvarkysiu pati, bet matau, kad be psichologo pagalbos nepavyks... Stiprybes visoms mano draugems, kaip nors iveiksim negandas tikiuosi