Aš irgi manau, kad nieko tokio, jei mažai iki dvieju šneka. Sesers sūnelis iki dvejų mokėjo vos keletą žodelių, o paskui kad pasipylė.... Ir sakiniai ilgiausi jau dviejų ir keturių mėnesių buvo..
Maniškis daugiau nei pusantrų daug kalba ir ganėtinai aiškiai. Bet čia nemažai ir mano nuopelnų, nuolat rodau kažką lauke, namie, kartoju, mokau tiksliai tarti... Mano pusė giminės pedagogai, tai gal ir aš kažką tokio paveldėjau, be to filologė...

Aišku, daug įtakos turi ir tai, kad vaikui ganėtinai dažnai keitėsi aplinka, per metus pakeitėme tris namučius

Tai su kiekvienu pasikeitimu, pastebėdavau didžiulį kalbos ir sugebėjimų šuolį.
Dabar Jokūbas kalba daug, jungia žodžius į sakinius. Namie beveik viską mokėtų pavadinti. Sako, mutia (musė), ampa siecia (lempa šviečia), siana (siena), noti (nosis), buba (bubis

) atyte (akytė), atyte (katytė), mamyte nodiu nenodiu(noriu nenoriu), dede Mydia (dėdė Mindaugas), tetutia (tetukas, kurį kažkodėl pastaruoju metu pradėjo vadinti Audrium, girdžiu tik: AUDIAU

), andian byda(vanduo bėga), patiutia, atiūdia syda (paukščiukas, lėktuvas skrido), tiatiunia diūti (kiaušinį daužti - iš po Velykų) ir daugybę kitų, kurių aš jau nebeskaičiuoju... Įsimena žmonių vardus Eglė, Ieva - Edė, Jieja, neseniai išmoko pasakyti savo vardą ADIŪBA, tai dabar vis ateina pas mane Adiūba pateti opapa (Jokūbą ppakelti opapapa)

Tiesa, jau senokai skaičiuoja iki dviejų, žino, kad kojos dvi ir iškelia - "diu!"
O štai draugės mergaitė, vyresnė dviem mėnesiais mažokai šneka, Bet užtat daugybę veiksmų daro kokybiškiau, nei maniškis, pavyzdžiui, pati valgo šaukšteliu, netgi sugeba neišpilti arbatos iš šaukštelio, iki to manajam dar toli, košę pakabina, o sultys iš šaukštelio pabėga

Tačiau mergaitė matosi, kad nekvailutė, ateis dar jos laikas, va tada ir kalbėsim