O man stumimas visai buvo nebaisus ir bevek neskausmingas. Kai atsirado noras stangintis ir atsiguliau ant stalo, skausmas jau buvo visai kitoks nei pries tai per saremius. Man net pasirode, kad gerokai palengvejo, ir tikrai supratau is karto, kad tuoj tuoj viskas baigsis, netgi jegu labai daug is kazkokiu nezinomu rezervu atsirado

. Va iki stangu tai man tie saremiai buvo nepakenciami, norejau numirti...
Bet baisiausia buvo kai veikla sustojo ir gydytoja saremiu metu pirstais pradejo prapletineti gimdos kakleli...

Tai, patikekit, as ja tookiais zodeliais isvadinau... (aisku visi tik juokesi aplinkui, niekas neisizeide).
Na, ir dar ziauriai psichologiskai baisus momentai:
1. Kai pabundi nakti nuo skausmu ir suvoki, kad jau TAI prasidejo...
2. Kai nubega (mano atveju gydytojos nuleidziami) vandenys. Tada pagalvojau: nu viskas, dabar jau niekur nedingsi, teks gimdyti DABAR...

net apsiasarojau cia rasydama, bet ne del baisiuju momentu, jie tikrai dabar jau nebeatrodo baisus, o del to dziaugsmo ir kitu dar anksciau nepatirtu jausmu, kurie uzpludo isgirdus pirmaji riksma, pajutus pirmaji prisilietima, isvydus vyro dziaugsmo asaras...