
Pats baisiausias momentas abiejų gimdymų buvo tarpas, tarp, to, kai supranti, kad jau pagimdei ir sulauki to pirmojo verksmo... Gaudai kiekvieną gydytojų žvilgsnį, žodį, judesį ir bandai suprasti: "ar viskas gerai"...
Su pirmuoju pamenu išgirdau kaip per rūką: "masažuok greitai, kad kvėpuotų"

aišku, aš realybės nesupratau, bet tie žodžiai tada man kaip koks nuosprendis skambėjo... Panika, o paskui tiesiog didžiulis džiaugsmas ir palengvėjimas, kai išgirsti verksmą. O kai pamačiau, kad vyras nusisukęs ašaras šluosto, supratau, kad esame laimingųjų tarpe, kurių vaikučiui viskas gerai
Su antruoju tame tarpe išgirdau žodžius, kad "reikės reanimatologo". Irgi per akimirksnį supratau, kad vyksta kažkas rimto.

Atrodo ta gydytoja amžinybę ėjo, ir kol ji ten tvarkėsi atrodė, kad visas gyvenimas prabėgo... ir staiga.... verksmas... kažkaip netyčia pažiūrėjau į langą, žiūriu sninga

, nors prieš tai net nesiruošė. Taip ir pagalvojau: "pūgos atneštas"
Akimirkos trumpos, bet tada jos buvo tokios baisios, kad nenorėčiau jų pakartoti...norėčiau pakartoti tik patį džiaugsmą