man baisiausia buvo, kai, belaukiant sunelio gimimo, aparatas eme rodyti, kad jam truksta deguonies, suleke kruva gydytoju, liepe kuo greiciau stumti, o klausimas "KAS MANO VAIKELIUI???" taip ir liko retorinis... o dar pries prasidedant stipriesiems saremiams, paprasiau stiklines vandens, o gydytojas atsove, kad "ne, deja, gal teks daryti Cezari"... o kodel? juk turiu gimdyt pati? kas negerai? niekas taip ir nepasake...
siaip ar taip, mazylis gime sveikas, didelis, plaukuotas

ir be galo grazus... kazkaip nebijojau nei skausmo, nei paties gimdymo- vienintelis dalykas, kurio bijojau,- mazasis pilvo gyventojas