Jau guliu visa su toookiu skausmu, o vandenys nenutekeje, tia akusere kol pradure... Ir dar girdziu :"Nagi nagi.... " (vis nepradurdavo "pusles"), o kai pradure- tokia silta srove KLIUUUURKT....ir zodziai jos :"Oo...zali vandenys.." 
O jetus...man tai kai nuleidinejo vandenis... Jau guliu visa su toookiu skausmu, o vandenys nenutekeje, tia akusere kol pradure... Ir dar girdziu :"Nagi nagi.... " (vis nepradurdavo "pusles"), o kai pradure- tokia silta srove KLIUUUURKT....ir zodziai jos :"Oo...zali vandenys.."
Jau guliu visa su toookiu skausmu, o vandenys nenutekeje, tia akusere kol pradure... Ir dar girdziu :"Nagi nagi.... " (vis nepradurdavo "pusles"), o kai pradure- tokia silta srove KLIUUUURKT....ir zodziai jos :"Oo...zali vandenys.."
QUOTE(Artemidė @ 2008 11 12, 23:39)
Pats baisiausias momentas buvo kai kaklelis jau atsidarė 10 cm, o stumti noras taip ir neatsirado, o gydytojai vis laukė ir laukė, tie paskutiniai sąrėmiai buvo žiaurūs, maldavau, kad darytų cezarį greičiau, beje cezarį ir padarė, bet galvojau išprotėsiu kol gydytojai operacijai ruošėsi. Gal kam bus ir keista klausyti, bet tikrai neprisimenu ar man skatino, lyg ir statė kažkokias lašelines, iš viso nelabai ką prisimenu ir paskutinių valandų, nes kažkur pusiau atsijungusi nuo šio pasaulio buvau iš skausmo, kaip vyras sakė, net iš mano akių buvp sunku suprasti ar aš dar nors kiek orientuojuosi
ir man tas pats... viskas atsidarę, bet stumti noro nera... tik skausmas beprotiškas. na aš pati nusprendžiau, kad stumimas - išsigelbėjimas... ir išstumiau labai greitai. net negirdėjau kas man ką sako....
o man buvo patys baisiausi ir skausmingiausi paskutiniai saremiai - jau pries stumima. pats stumimas neskausmingas buvo - nes "sviete sviesa tunelio gale", kad jau tuoj viskas baigsis.
O dar labai skaudejo, kai po gimdymo spaude pilva, kad istumtu krauja.... neleidau - graibsciau daktara uz ranku..prasiau - "ne ne ne" .. 
O dar labai skaudejo, kai po gimdymo spaude pilva, kad istumtu krauja.... neleidau - graibsciau daktara uz ranku..prasiau - "ne ne ne" ..
man baisiausia kai perejo skausmai nuo saremiu i stangas
o man cia pasiskaicius darosi panasu i tai, kad viskas labai baisu bus
QUOTE(Emerencija @ 2009 03 15, 19:48)
na kadangi klausimas kas baisiausia, o ne kas skausmingiausia, tai man baisiausia buvo klizma
dabar kai pagalvoju, juokas ima
dabar kai pagalvoju, juokas ima
pas mus jokiu klizmu nestato-aciu dievui
o seip viskas buvo ziauriai baisu,nes rinkausi tik dujas kurios netik,kad nenuskausmino bet dar pasunkino visa eiga-jauciausi apdujus ir rekt negalejau o skausmas visas niekiek nesumazejo,jei dar karta reiktu gimdyt-uzsisakyciau cezari be jokiu kalbu
QUOTE(Agė @ 2009 03 15, 18:18)
Aš nei pirmo, nei antro gimdymo metu nepajutau kažkokių baisių dalykų. Skaudėjo ne taip smarkiai kaip tikėjausi (gimdžiau be epidūro), o baimės nebuvo visiškai jokios. Antras vaikas gimė labai didelis, tad teko ilgokai stumti, tačiau net tai nebuvo baisiausias dalykas. Žodžiu abu gimdymai man buvo kaip šventės 
Neseniai užsiregistravau, tai ir aš ta tema pasisakysiu. Gimdymo metu niekas man nepatiko (nors praėjo daug metų, nieko nepamiršau ir oda šiurpsta vien nuo tos minties), tačiau neišleidau nė garselio, nes beveik visą laiką "išsijunginėjo televizorius" (sąmonę praradinėjau tiesiogiai proporcinigai sąrėmiams), todėl aiškiai nieko neprisimenu... 
Na, gal tik gydytojų aikčiojimus. Dukrytės išstūmimas buvo sunkus, nes jau visiškai buvau praradusi jėgas, todėl mane akušerės subėgę pakėlė, kad galėčiau susiriesti. O po visko labiausiai išgąsdino, kai gydytoja, kuri priiminėjo mano gimdymą (ji nuostabi ir aš jai labai dėkinga), persižegnojo, nes tik tuomet supratau, kaip "nekaip" viskas buvo. Skaudžiausia gi buvo po visų gimdymo "malonumų" eiti atlikti gamtinių reikaliukų. Dar ir dabar ašaros tvenkiasi prisiminus. Gal todėl, taip ilgai nenorėjau antrojo gimdymo, o dabar, kai jau pagaliau laukiuosi, taip bijau, kad, toks jausmas, jog nepajėgsiu pagimdyti... 
Na, gal tik gydytojų aikčiojimus. Dukrytės išstūmimas buvo sunkus, nes jau visiškai buvau praradusi jėgas, todėl mane akušerės subėgę pakėlė, kad galėčiau susiriesti. O po visko labiausiai išgąsdino, kai gydytoja, kuri priiminėjo mano gimdymą (ji nuostabi ir aš jai labai dėkinga), persižegnojo, nes tik tuomet supratau, kaip "nekaip" viskas buvo. Skaudžiausia gi buvo po visų gimdymo "malonumų" eiti atlikti gamtinių reikaliukų. Dar ir dabar ašaros tvenkiasi prisiminus. Gal todėl, taip ilgai nenorėjau antrojo gimdymo, o dabar, kai jau pagaliau laukiuosi, taip bijau, kad, toks jausmas, jog nepajėgsiu pagimdyti...
tarpvietes siuvimas, pilvo maigymas... na zodziu paskutiniosios proceduros pagimdzius
