Sniego mergelė
Kartą gyveno Sniego mergelė. Ji buvo išdidi, kaip ir visos gražios, tačiau šaltos mergaitės ir moterys. Gyveno savo erdvėje, kiek aukštėliau nuo Žemės ir jos žemiškų rūpesčių.
Žemėje gyveno Sanpaulijų Fėjos, kurios nuoširdžiai rūpinosi savo vasarą-žiemą jas šildančiomis įvairiaspalvėmis kaip Afrikos paukščiai gėlėmis. Fėjos labai saugojo savo sanpaulijas nuo šalčio. Jei tik koks nesusipratėlis atnešdavo šaltu žiemos metu vienai ar kitai Fėjai dovanų sanpauliją, ši dažniausiai žūdavo. Nebent kuri Fėja suskubdavo nuskinti lapelį ir jį pamerkusi sulaukti šaknelių, o paskui naujo augalo. Taigi Fėjos tiesiog paniškiai bijojo šalčio namuose, skersvėjų. Tačiau kiekviename suaugusiajame visuomet yra dalelė mažo vaiko. Todėl, kai atėjo besniegė žiema, Fėjos vis tiek labai ilgėjosi sniego, nors ir suprato, kad šiltesnis klimatas kur kas palankesnis jų augalėliams.
"Ak dūsavo Pietrytinė Fėja, aš noriu gurgždančio sniego po kojomis... Ir kad vaikai važinėtų rogėmis nuo kalniukų, kad siaustų su pažiūčomis, kad miške kvepėtų apsnigtomis eglėmis..." Na, kokia čia žiema, atsidusdavo ir Centrinio regiono Fėjos, tamsu, juoda už langų... Juokingiausia, kad net pačios sanpaulijos ant palangių neatrodė linksmos, nors ir krovė žiedelius, tačiau trūko kažin kokios smulkmenos: kai jos pražysdavo, Fėjų namai taip nenušvisdavo, kaip akinančią baltą žiemą, nes paprasčiausiai trūko Šviesos spindesio.
Ir vieną dieną į Sniego mergelę slapta nuo Fėjų kreipėsi baltųjų sanpaulijų karalienė 'Metelica'. Pradžiugink Sanpaulijų fėjas ir jų vaikus, o ir pačias sanpaulijas vaiskia baltuma, paprašė. Pažerk galop mums bent kiek sniego, na, kokie gi Naujieji bus prieblandoje... Mainais aš tau atiduosiu savo baltus žiedus, gali skinti, o mane net ir sušaldyti, kad tik nuolat mums savo laiką aukojančios Fėjos suskubtų bent truputį pasidžiaugti... Sniego mergelė susijaudino. Niekas niekada jos nieko neprašydavo, kadangi gerokai prisibijojo šalto neprieinamo mergelės būdo, kaip ir įstabaus spindinčio grožio. Ir staiga jos paprašė pagalbos, jos, tokios ledinės ir neprieinamos, tarsi ji turėtų š i r d į... Ji nesitikėjo, kad balta gėlių karalienė, kuri paniškai bijo šalčio, ims ir pasiaukos dėl savo Fėjų-Globėjų, juoba nemanė, jog kas nors gali bent įtarti, kad širdies gilumoje mergelė yra labai gera. Tik kaip ir visi atsitolinę ir vieniši burtininkai, labai vieniša. Ją sujaudino 'Metelicos" prašymas. Ji iškleidė savo rankas iš aukštybių ir atsargiai mestelėjo sniego gniūžtę. Ir dar, o po kurio laiko - vėl... Tada išgirdo, kaip ten žemai, apačioje, Sanpaulijų Fėjos juokiasi iš džiaugsmo.
Buvo gruodžio 31-oji, pati 2007ųjų pabaiga. Vis snigo ir snigo ir snigo... Ant visų Sanpaulijų Fėjų palangių nuo balto vaiskumo švietė ir virpėjo saulėje spalvoti paukščiai sanpaulijos.
Na, o kaip su 'Metelica", paklausite Jūs? Ji tebežydi ir sausio pirmąją. Ir dar ilgai žydės. Nes pasirodė, kad išdidžioji Sniego mergelė turi labai gerą ir gailestingą širdį.
