Ačiū už špygas, kumščius, žiedus Supermamose, palaikymą, už Mamcės apsilankymą muziejuje, tik greičiausiai iki mano skaitymo neišlaukė, turėjo išbėgti vaikiuko pasiimti. Nenusidėsiu pasidžiaugusi, kad sekėsi p u i k i a i. Rašytojų vakaro tema tapo sanpaulija. Mes su A. Ruseckaite skaitėm tokį naują žanrą, tai visi lūžo iš juoko: sanpaulijos (t.y. Ruseckaitės) ir mano, sanpaulijų globotojos, laiškus viena kitai. Pabaigoj padovanojau Aldonai Octavią (turiu dvi), ir eilėraščius skaičiau tik "sanpaulinius". Baisiai gera, kad nieko sunkaus, ir žmones pralinksminome. Po vakaro jau trys moterys - aktorė, pianistė ir poetė klausinėjo manęs, kaip padėti sanpaulijoms, kurias jos turi... Viena uždžiovinta ir paskui užlaistyta (klasika, taip dukrelė aktorei padarė, kai ši grįžo po 2 savaičių gastrolių iš Paryžius), kita 12 metų (!) nepersodinta, BALTA, žydi be sustojimo. Ėmiau veržtis po vakarėlio į svečius pas pianistę Audronę, nepriėmė, sakė, duos lapuką pavasarį. Žodžiu, visiems buvo daug linksmybių ir džiaugsmo, o labiausiai - man pačiai...
Pabaiga iš viso klasiška: poetė Aldona Puišytė atidavė vieną savo eilėraščio rankraštį (eilėraštis nuostabus, egzistencinis), kur paminėtas žodis "sanpaulija". Tai tuojau naktipiečiams Jums jį ir perrašysiu, nesvarbu, kad ne apie pačią sanpauliją, bet labai gražiai paminėta, ir įsivaizduokite visai netyčia atsinešė į skaitymą!
Papildyta:Aldona Elena Puišytė
Pauzė
Daiktų tik atspindys dienos paviršiuj.
Tylus pasaulis. Mirksnis balto nieko.
Tik sniegena lyg žiedlapis ant sniego.
Sanpaulijos tik violetas viržių,
Žydėjimas blyškus senoj giraitėj...
Gudruolių knygos nieko man nesako.
Tik šerkšnas krenta ant snieguoto tako.
Trumpa diena, o gruody temsta greitai.
Toksai buvimas ypatingas mirksnis,
Kai nieko nežinai ir jau neklausi:
Kodėl ir kam? Tylos gelmė ir pauzė...
Tik siela budi. Tik žvaigždynai mirksi.
Gal pauzėj telpa amžinybės saikas?
Nutyla, kas dejavo čia, kas skundės.
Baltai pražydus tylumos sekundė
Per sniegą bėga tartum mažas vaikas.