Fainai laižo katulis.
O aš gana greit sanpaulijas palieju,bet vienč dienč lieju vienas,kitą kitas,mat vazonai pagal dydį sudėlioti.
Merginos,
pasiskaičiau per porą dienelių ką taip šiltai "pripliurpėte", ir gera pasidarė.
Liucerna, Tavo pasakojimą apie susitikimą skaitant, iš pradžių iki ašarų kvatojau, paskui eilėraštį saitant, kažkokia Kalėdinė ašara nuriedėjo... Sentimentaliai graudu, bet gera paliko širdy!
Be mūsų visų šių "pasipliurpenimų" ir sentimentalumo manau būtų kitaip - mažiau spalvų gyvenime.
Vivat sanpaulijoms, kurios mus suvedė į tokį gražų būrį!
Sigute, o gal mums grįžti su visu mielu sentimentaliu "pasiaikčiojimu" į Rojų?
Merginos, ką manot? Gaivinam (gyvinam) temą?
Man labai gaila, kad ten ... švelniai tariant tyla 
Daugelį šių pasisakymų galima būtų nukopinti...
P.s. atidarau ten naują temelę "Šnabždesiai apie sanpaulijas..."
pasiskaičiau per porą dienelių ką taip šiltai "pripliurpėte", ir gera pasidarė.

Liucerna, Tavo pasakojimą apie susitikimą skaitant, iš pradžių iki ašarų kvatojau, paskui eilėraštį saitant, kažkokia Kalėdinė ašara nuriedėjo... Sentimentaliai graudu, bet gera paliko širdy!

Be mūsų visų šių "pasipliurpenimų" ir sentimentalumo manau būtų kitaip - mažiau spalvų gyvenime.


Sigute, o gal mums grįžti su visu mielu sentimentaliu "pasiaikčiojimu" į Rojų?
Merginos, ką manot? Gaivinam (gyvinam) temą?


Daugelį šių pasisakymų galima būtų nukopinti...
P.s. atidarau ten naują temelę "Šnabždesiai apie sanpaulijas..."
QUOTE(Rima* @ 2007 12 22, 13:09)
Merginos,
Sigute, o gal mums grįžti su visu mielu sentimentaliu "pasiaikčiojimu" į Rojų?
Merginos, ką manot? Gaivinam (gyvinam) temą?
Man labai gaila, kad ten ... švelniai tariant tyla 
P.s. atidarau ten naują temelę "Šnabždesiai apie sanpaulijas..."
Sigute, o gal mums grįžti su visu mielu sentimentaliu "pasiaikčiojimu" į Rojų?
Merginos, ką manot? Gaivinam (gyvinam) temą?


P.s. atidarau ten naują temelę "Šnabždesiai apie sanpaulijas..."
Norėčiau jog būtų taip kaip anksčiau



Bet dabar šventės, tai nieko keisto kad ramu, tylu, visom rūpesčių darbų užtektinai...
Tad prie visų linksmų šventinių palinkėjimų, vienas labai svarbus: Būkime laimingos augindamos sanpaulijas ir toliau bendraukime draugiškai, mielai, o svarbiausiai linksmai , juk sanpaulija kaip žydi ji tokia linksma atrodo.



Visiems gražių, linksmų, dosnių ir laimingų Švenčių

Mergaitės ,šiandien gavau pačią geriausią dovaną sau.....
Mano mažoji parašius kalėdų seniui laišką ,o į jį dar įdėjus nupieštą sanpauliją ,kad senelis mamai perduotų...-ištirpau
Nieko mergaitės po švenčiuų manu gryšim dauguma ,gal kiek pavargę ,bet laimingos ....tikiuosi susitiksim RS ,paplepėsim...
Linksmų švenčių ir nepervarkit besiruošdamos.



Nieko mergaitės po švenčiuų manu gryšim dauguma ,gal kiek pavargę ,bet laimingos ....tikiuosi susitiksim RS ,paplepėsim...
Linksmų švenčių ir nepervarkit besiruošdamos.

Rt,kas ruošiasi šventėm,o kas antibiotikus per šventes rys......Ai.....Bet vistiek visas su ARTĖJNČIOM KALĖDOM.







mergikės nepamirškit liet sanpaulijų ,bešvęsdamos....
Aš savoj lentynoj senokai nebuvau ,tai daug pasikeitimų .vaikiukai pasistibė ....Sulaukiau Deivės ir Izidės prieauglio ...o ir strepso vienas lapukas susimylėjo ,vaikiuką iškišo ......va tai bus kalėdos .....



Aš savoj lentynoj senokai nebuvau ,tai daug pasikeitimų .vaikiukai pasistibė ....Sulaukiau Deivės ir Izidės prieauglio ...o ir strepso vienas lapukas susimylėjo ,vaikiuką iškišo ......va tai bus kalėdos .....


O aš šiandien atskyriau 5 labai didelius vaikus nuo lapų, nes jie kitus, mažesnius, jau "smaugti" pradėjo. Pamaniau, kad jei lauksiu po Naujų - jie visai mažuosius užgožti gali.
Hmmm... Įdomu, ir kiek gi aš dabar veislių turiu?
Reikės kada paskaičiuoti, bus proga sąrašą atnaujinti.
Hmmm... Įdomu, ir kiek gi aš dabar veislių turiu?

Visoms linksmų ir gražių švenčių.Kad namai pyragais kvepėtų, širdis meile alsuotų, siela džiaugsmu gyventų ir artimųjų šiluma šildytų!
http://www.npoid.net...tmas00_copy.gif
http://www.npoid.net...tmas00_copy.gif


Jums mergaitės irgi gražių kalėdų ,meilės ir ramybės jūsų namams .


Rima nesierzink.



Kalėdinė
Gyveno dvi baltos sanpaulijos. Jos nežinojo, ką reiškia žodis balta, tačiau girdėjo jų šeimininkę sakant, kad dvi sesės ant palangės Metelica ir Niekomu nie dam turi žydėti baltai. Šeimininkė augino dar keletą Afrikos žibučių, viena jų buvo žydra kaip stebuklingi sapnai, kita sodrios bordo spalvos, tartum vakaro žibintai paslaptingose Čikagos gatvėse, dar kita amžinai rausva... Buvo ir keletas bevardžių, jos, lygiai taip kaip ir turinčios veislės pavadinimus, augintojai šildė širdį, todėl moteris netruko duoti šioms pavadinimus Panemunėlė, Palemono žibutė, Ištikimoji, Debesėlis...
Tokio amžiaus moterims, kokia buvo gėlių augintoja, sanpaulija reiškė šį tą daugiau nei pasipuikavimą nuolat žydinčiomis palangėmis. Sanpaulija jai reiškė susitaikymą su savimi, ramybę. Šiame gyvenime ji jautėsi truputį vieniša (kaip ir daugelis jautrių, sunkiau pritampančių prie brutalios kasdienybės žmonių), nors buvo beveik užauginusi dukrą ir sūnų; turėjo netgi buvusį ir vyrą, su kuriuo geranoriškai išleisdavo savaitgaliais vaikus susitikti. Dėl savo lemties nieko nekaltino.
Kasdienybė kasdienybe, tačiau nenusakomą džiugesį jai kėlė toks, iš pažiūros gal ir naivus, o jai tiesiog ritualinis užsiėmimas sanpaulijų auginimas. Kai prieidavo prie savo švelnių pūkuotais lapais debesėlių, kai apžiūrinėdavo vazonėlių viršų ir apačią, kai išskabydavo peržydėjusius žiedelius, ir kai laistydavo augalėlius drungnu vandeniu ir mažo senoviško grietinėlės indelio, ji nurimdavo, gyvenimo įtampa atsileisdavo ir pasaulis vėl rodėsi ne toks jau blogas, kartais netgi viltingas.
Tą žiemą nebuvo sniego. Artėjo Kalėdos, visų vaikų akutėse žiburiavo stebuklo laukimas. Lyg nuo gimimo būtume įpratę, kad stebuklas ir balta sniego spalva neatskiriami. Moteris irgi vaikiškai laukė baltumos. Tačiau jau suprato, kad sniego nesulauks. Orų berniukas per televiziją siūlė pasidėti pačiūžas ir slides kitai žiemai. Ji prieidavo prie palangės, stabčiojo prie lentynos. Žydėjo visos sanpaulijos, paeiliui, kad ir žiema. Tik baltos kažko vis delsė ir delsė, nors pumpurėliai jau ne viena diena kaip lenkė žiedynokčius. Gal baltumui trūko šviesos ar vilties?
Kalėdų rytmetį prabudo apsiverkusi. Sapnavo jaudinantį sapną... Nieko konkretaus, tačiau širdyje net ir prabudus plėtėsi keistas jausmas. Lyg būtų ūžtelėjusi meilė, lyg būtų priminusi, kiek daug ne liūdesio, bet d ž i a u g s m o yra šiame gyvenime. Taip neapsakomai gera buvo jausti tą visaapimančią kalėdinę ramybę: susitaikymo su savimi ir pasauliu, atlaidumo artimiesiems ir tolimesniems, dėkingumo, kad Dievas, gimęs gruodžio 24 naktį, atvėrė vartus tobulumui.
Ji priėjo prie veidrodžio. Pamatė dar vieną žilą plauką. Štai tau ir balta spalva, kiek ironiškai šyptelėjo. Širdy tilindžiavo varpeliai. Atsigręžė lango pusėn ir aiktelėjo. Nejaugi sniegas? Tam tikra prasme taip, sniegas. Baltas sanpaulijų sniegas vėrėsi pro žiedlapių kraštus. Tylus Kalėdų stebuklas, gimimo paslaptis skleidėsi, tai iš lėto budo josios baltų sanpaulijų žiedlapiai.
Meilės ir Ramybės Jums!
Gyveno dvi baltos sanpaulijos. Jos nežinojo, ką reiškia žodis balta, tačiau girdėjo jų šeimininkę sakant, kad dvi sesės ant palangės Metelica ir Niekomu nie dam turi žydėti baltai. Šeimininkė augino dar keletą Afrikos žibučių, viena jų buvo žydra kaip stebuklingi sapnai, kita sodrios bordo spalvos, tartum vakaro žibintai paslaptingose Čikagos gatvėse, dar kita amžinai rausva... Buvo ir keletas bevardžių, jos, lygiai taip kaip ir turinčios veislės pavadinimus, augintojai šildė širdį, todėl moteris netruko duoti šioms pavadinimus Panemunėlė, Palemono žibutė, Ištikimoji, Debesėlis...
Tokio amžiaus moterims, kokia buvo gėlių augintoja, sanpaulija reiškė šį tą daugiau nei pasipuikavimą nuolat žydinčiomis palangėmis. Sanpaulija jai reiškė susitaikymą su savimi, ramybę. Šiame gyvenime ji jautėsi truputį vieniša (kaip ir daugelis jautrių, sunkiau pritampančių prie brutalios kasdienybės žmonių), nors buvo beveik užauginusi dukrą ir sūnų; turėjo netgi buvusį ir vyrą, su kuriuo geranoriškai išleisdavo savaitgaliais vaikus susitikti. Dėl savo lemties nieko nekaltino.
Kasdienybė kasdienybe, tačiau nenusakomą džiugesį jai kėlė toks, iš pažiūros gal ir naivus, o jai tiesiog ritualinis užsiėmimas sanpaulijų auginimas. Kai prieidavo prie savo švelnių pūkuotais lapais debesėlių, kai apžiūrinėdavo vazonėlių viršų ir apačią, kai išskabydavo peržydėjusius žiedelius, ir kai laistydavo augalėlius drungnu vandeniu ir mažo senoviško grietinėlės indelio, ji nurimdavo, gyvenimo įtampa atsileisdavo ir pasaulis vėl rodėsi ne toks jau blogas, kartais netgi viltingas.
Tą žiemą nebuvo sniego. Artėjo Kalėdos, visų vaikų akutėse žiburiavo stebuklo laukimas. Lyg nuo gimimo būtume įpratę, kad stebuklas ir balta sniego spalva neatskiriami. Moteris irgi vaikiškai laukė baltumos. Tačiau jau suprato, kad sniego nesulauks. Orų berniukas per televiziją siūlė pasidėti pačiūžas ir slides kitai žiemai. Ji prieidavo prie palangės, stabčiojo prie lentynos. Žydėjo visos sanpaulijos, paeiliui, kad ir žiema. Tik baltos kažko vis delsė ir delsė, nors pumpurėliai jau ne viena diena kaip lenkė žiedynokčius. Gal baltumui trūko šviesos ar vilties?
Kalėdų rytmetį prabudo apsiverkusi. Sapnavo jaudinantį sapną... Nieko konkretaus, tačiau širdyje net ir prabudus plėtėsi keistas jausmas. Lyg būtų ūžtelėjusi meilė, lyg būtų priminusi, kiek daug ne liūdesio, bet d ž i a u g s m o yra šiame gyvenime. Taip neapsakomai gera buvo jausti tą visaapimančią kalėdinę ramybę: susitaikymo su savimi ir pasauliu, atlaidumo artimiesiems ir tolimesniems, dėkingumo, kad Dievas, gimęs gruodžio 24 naktį, atvėrė vartus tobulumui.
Ji priėjo prie veidrodžio. Pamatė dar vieną žilą plauką. Štai tau ir balta spalva, kiek ironiškai šyptelėjo. Širdy tilindžiavo varpeliai. Atsigręžė lango pusėn ir aiktelėjo. Nejaugi sniegas? Tam tikra prasme taip, sniegas. Baltas sanpaulijų sniegas vėrėsi pro žiedlapių kraštus. Tylus Kalėdų stebuklas, gimimo paslaptis skleidėsi, tai iš lėto budo josios baltų sanpaulijų žiedlapiai.
Meilės ir Ramybės Jums!