Paskaičius temelę, susidarė toks įspūdis, kad muša vaikus tie, kurie maždaug iš pradžių viską leidžia, o paskui vaikas paauga, nebeklauso kaip ir anksčiau, bet eibės tai didesnės pasidaro, juk galimybės didesnės, o tėveliai neįpratę nei pasiskaityt apie vaikų psichologiją, nei su kuo pasitart, nei ramiai reaguot, ir griebiasi lengviausio - diržo. Mane vaikystėj mušė tėvas kelis kartus su ranka - numovęs kelnes pliaukštelėdavo, nes nevalgiau. Tik dabar, kai jau 28, po truputį po truputį slopsta už tai jam neapykanta. O mama bandė suduot, kai buvo 4, iki šiol prisimenu, kaip vožiau jai su kėde, daugiau nebandė. Jei norit, kad vaikas jūsų nekęstų - prašom, muškit, pliaukšėkit, suduokit... Bet argi to norit gimdydamos vaiką? Šiaip siūlau prie knygų pratint nuo mažens, nuo kokių trijų metų, ten būna visokios didaktikos apie ožiukus, apie neklausymus... Mušimas neduoda visiškai nieko gero: vaikas jūsų nekęs, arba tiesiog bijos, jei yra silpnesnio charakterio, paskui, jei tai duktė, didelis šansas, kad ištekės už ją mušančio vyro (turiu tokią draugę), jūs pati jausit sąžinės graužimą arba sadistinį pasitenkinimą, kad esat stipresnė (čia jau priklauso nuo to, ar jus mušė vaikystėj), ir jūsų vaikas užtikrintai muš savo vaikus, t. y., jūsų anūkus. Tai va, vis dėlto iš esmės užaugau nemušta, neminint tų kelių atvejų, ir užaugau išties palyginti nepriekaištinga:) Negeriu, nerūkau, nesinarkošinu, baigiau univerą, dirbau nuo pirmo kurso, ištekėjau už to, su kuriuo bučiavausi pirmą kart:) O tiesiog tėvas labai daug su manim bendravo, vežiojosi į žygius, atostogauti, mokė dainuoti ir t. t., ir man buvo gėda jam ko nors prikrėsti. O jei būtų ir toliau mušęs, manau, būčiau keršijus sunkia paauglyste ir dar kokiais velniais, nes esu per stipraus charakterio, kad tik nuolankiai paklusčiau.
Žmogaus protas viską atrakina trim raktais skaitmeniu, raide, nata. Žinoti, mąstyti, svajoti. Tai apima viską. V.Hugo