QUOTE(janna @ 2005 08 02, 10:13)
Blogai dariau, kad jos nemigciau is karto savo lovoje, as ir pati zinau. Dabar apie tai cia galima sneketi iki "pazaliavimo", bet man reikia patarimo kaip su tuo dabar tvarkytis, o ne ka as galejau ar negalejau padaryti.
Ir visai ne blogai darei

Skaičiau nemažai literatūros, kur rašoma, kad vaikams gerai yra miegoti šeimyninėj lovoj - saugumas, mamos artumas ir blablabla, ir taip toliau, ale faktas, kad gerai - tol, kol vaikas nepaauga ir tėvų nepradeda varginti bendras miegojimas
Maniškė iki 1,5 m. irgi miegojo kartu. Būna, retkarčiais ir dabar paryčiais atkiūtina, po pažastim pasispaudus savo pagalvytę ir šuniuką. Bet dabar jau tai išimtis iš taisyklės, o ne taisyklė.

Atprato nuo mūsų lovos kažkaip beveik savaime. Kai baigiau žindyt, tai ir perkėliau į jos lovytę, o lovytę - į vaikų kambarį. Kai ateidavo pas mus, pasakodavom graudžias istorijos, kaip jos lovytė dabar verkia. O mažylė pas mus tokiais klausimais jautri, taip kad bėgdavo lovytės guosti, o beguosdama ir užmigdavo

Būdavo ir patys įsibraškindavom pagulėt į jos lovytę. Sakydavau, - jeigu nori, tai miegok mano lovoj, o aš miegosiu tavo, man labai smagu tavo lovytėj. Tėtis irgi pradėdavo prašyt - ne, aš šiandien miegosiu šitoj lovytėj, aš noriu. Dar prisidėjo vyresnio brolio pavyzdys, kad dideli vaikai miega atskirai. Taip kažkaip po truputį mažoji įsikirto, kad jos lovytė baisiai geras daiktas, ir problema išsisprendė

Tik, aišku, viskam reikia laiko. Pas mus visa tai užtruko kokius 2-3 mėn.