QUOTE(Maša @ 2005 08 02, 13:36)
Ir visai ne blogai darei 
Skaičiau nemažai literatūros, kur rašoma, kad vaikams gerai yra miegoti šeimyninėj lovoj - saugumas, mamos artumas ir blablabla, ir taip toliau, ale faktas, kad gerai - tol, kol vaikas nepaauga ir tėvų nepradeda varginti bendras miegojimas 
Maniškė iki 1,5 m. irgi miegojo kartu. Būna, retkarčiais ir dabar paryčiais atkiūtina, po pažastim pasispaudus savo pagalvytę ir šuniuką. Bet dabar jau tai išimtis iš taisyklės, o ne taisyklė.
Atprato nuo mūsų lovos kažkaip beveik savaime. Kai baigiau žindyt, tai ir perkėliau į jos lovytę, o lovytę - į vaikų kambarį. Kai ateidavo pas mus, pasakodavom graudžias istorijos, kaip jos lovytė dabar verkia. O mažylė pas mus tokiais klausimais jautri, taip kad bėgdavo lovytės guosti, o beguosdama ir užmigdavo Būdavo ir patys įsibraškindavom pagulėt į jos lovytę. Sakydavau, - jeigu nori, tai miegok mano lovoj, o aš miegosiu tavo, man labai smagu tavo lovytėj. Tėtis irgi pradėdavo prašyt - ne, aš šiandien miegosiu šitoj lovytėj, aš noriu. Dar prisidėjo vyresnio brolio pavyzdys, kad dideli vaikai miega atskirai. Taip kažkaip po truputį mažoji įsikirto, kad jos lovytė baisiai geras daiktas, ir problema išsisprendė Tik, aišku, viskam reikia laiko. Pas mus visa tai užtruko kokius 2-3 mėn.
is tikruju gera ir linksma istorija. Gal reikes irgi taip pabandyt, jei lovyte nesuluz Skaičiau nemažai literatūros, kur rašoma, kad vaikams gerai yra miegoti šeimyninėj lovoj - saugumas, mamos artumas ir blablabla, ir taip toliau, ale faktas, kad gerai - tol, kol vaikas nepaauga ir tėvų nepradeda varginti bendras miegojimas Maniškė iki 1,5 m. irgi miegojo kartu. Būna, retkarčiais ir dabar paryčiais atkiūtina, po pažastim pasispaudus savo pagalvytę ir šuniuką. Bet dabar jau tai išimtis iš taisyklės, o ne taisyklė.
Atprato nuo mūsų lovos kažkaip beveik savaime. Kai baigiau žindyt, tai ir perkėliau į jos lovytę, o lovytę - į vaikų kambarį. Kai ateidavo pas mus, pasakodavom graudžias istorijos, kaip jos lovytė dabar verkia. O mažylė pas mus tokiais klausimais jautri, taip kad bėgdavo lovytės guosti, o beguosdama ir užmigdavo
Būdavo ir patys įsibraškindavom pagulėt į jos lovytę. Sakydavau, - jeigu nori, tai miegok mano lovoj, o aš miegosiu tavo, man labai smagu tavo lovytėj. Tėtis irgi pradėdavo prašyt - ne, aš šiandien miegosiu šitoj lovytėj, aš noriu. Dar prisidėjo vyresnio brolio pavyzdys, kad dideli vaikai miega atskirai. Taip kažkaip po truputį mažoji įsikirto, kad jos lovytė baisiai geras daiktas, ir problema išsisprendė Tik, aišku, viskam reikia laiko. Pas mus visa tai užtruko kokius 2-3 mėn.
