Idomu kaip seksi auginancioms neramius vaikelius. Ir kaip kovojat su oziukais. Na as tai praradau vilti, kad kas nors pasikeis. Kad ateis diena kai vaikas nebeklyks, nebeisterikuos, nebeissidirbines. Man tai prilygsta is fantastikos filmo.
Viena laime, kad mano sunui patinka darzelyje ir galiu ji ten vesti. Bet po darzelio jis atsigriebia uz vis diena. Po 5 minuciu paleistu su juo pasijauciu, kaip dirbciau visa diena ir protini ir fizinai darba.
Kai reikia ji is darzelio pasiim tai jis isterikuoja, krenta ant zemes taip jis protestuoja ka as ji palieku ten. Bet darzelyje jam tikrai gerai. Pati zinau ir maciau ir kitos mamos man patvirtino. Bet po to ragai tokie kad nesusitvarkau.
Lankausi pas psihologus. Patys psihologai is manes jau juokiasi, kad pas mane tiek ziniu kad pati galiu dirbti psihologe. Tai as jiems ir sakau: vat ir matot, kad teorija yra viena, o praktika kita. Tiesiog nebezinau, kaip kovot su vaiko oziavimusi, nuolatiniu zyzimu, rekimu. Namuose as stengiuosi kuo daugiau demesio skirti. Ir knygutes skaitom, ir zaidziam. Bet jis toks yra, jei nukrenta kaladele iskart isterija tokia kad galiu sakyt, ar daryt ar nekreipt demesio yra vienodai. Jei nekreipi demesio tai dar labau pyksta. Pvz. Pradejo duris dauzyti. Jos yra su stiklu, bijau kad stiklas netruktu ir neuzgautu vaiko. As jam aiskinu, kad durims skauda. Jug tu nenori, kad joms skaudetu. Tas pats, po to stengiuosi nekreip demesio. Dar labiau tranko. Sakau ateik padet man kose pamaisyt, tu taip gerai moki, vis tik tranko. Ir taip 10min, kol galiausiai truksta kantrybe ir nuvedu i kita kambari, o tada ir vel prasideda kritimas ant zemes ir panasiai. Tiesiog nebezinau ir ka daryt. Cia tik vieni is pavyzdziu. As jau pavargau nuo nuolatinio galvojimo kaip cia geriau vaikui pasakyt ar padaryt vaikui, kad tik jis nesupyktu ir neprasidetu isterija. Bandziau ir visiskai ignoruot, tas pats.
Pas mus namuose yra taisykles kuriu nevalia niekam lauzyti, yra nusistovejusi rutina, kurios net ir savaitgaliais laikomes. Bet tas visiskai nieko nekeicia.
As pati esu griezta, jei pasakau, kad taip bus tai ir laikausi savo zodzio. Nes negaliu lauzyt, manim vaikas visai po to netikes. Palaidos balos tikrai nera, bet viskas veltui.
As dziaugiuosi, kad vaikas sveikas, bet tas vaiko nuolatinis zyzimas ir nepasitenkinimas viskuom mane tuoj pribaigs.
Parasykit, kaip jums sekasi su oziukais kovoti.