Ne tokią motinystę įsivaizdavau

va va, buna pats vaikas atsisako, buna kad po biskeli atpranta. as tiesiog tingejau keltis ir duot misinuka o pasirodo uztekdavo pries miega misinuko. dabar valgo ryte, pietus, vakare ir pries miega misinuka geria.

zodziu, mamytes, sis forumas tam ir yra, kad is savo patirties galetume pagelbeti kitoms tik nebijokit klausti

kur aš tai girdėjau pas save aišku..maniškiai visi trys buvo neramūs išaugo ir be vaistų ir masazu ..nors tobulų nėra,bet nereikia ir to tikėtis..sunku,bet reikia stiprybės ir kantrybes...to ir linkiu neramiukų vaikų mamoms... pirmoji mamytė rašo kad ėjo pas psichologus, o mano mintyse buvo kad aš numirsiu girdėdama vaiko riksmą-gaila ir jo ir savęs..gale galvojau kad man iki beprotnamio visai netoli...kaip sakoma nuciuozia stogas...bet pamazu taisesi viskas savaime-raminancios arbatos,voneles ir kosmarai pamazu baigėsi uzsimirso jauniausias ir dabar zyzaliukas,bet prie to zyzimo pripratau ir kazkaip susitvarkau...o pirma vaikeli manau visada sunku auginti...
Papildyta:

Sunkoka tau
O jus bandykit su vyru pasikeisdami po darbo pabut, noriu pasakyt butinai skirk laiko sau, tokiom aplinkybem po valanda maziausiai, eik i lauka pasivaiksciot, pamiegok, jei turi mociuciu tai pas jas nulek pailset, gal dabar ir vaikas jaucia tavo issiderinima gal jis ypac jautrus tavo nuotaikoms ir labai reaguoja..

Jei sakai, kad jis sveikas, ir viskas tvarkoj, tai gal jam "oziukas" palik kokiom 5 minutem viena ir iseik, nes to riksmo priezastis vistik yra

Gal tau tai nepriimtina, bet as dar vaika nuvesciau pas koki ekstrasensa ar aiskiaregi

Sunkiu valandeliu visoms buna, bet tavo atvejis isskirtinis

piesia kaip tik sugeba ,ir ant popiriaus ir ant baldu (kai as nematau ir net nz kada sugeba pripiesti kai as nematau ) ir ant sienu yra pripiesias bruksniuku taskuciu visko

maniškis mažiausias irgi dailini nko talentą turi piešia kur reikia ir kur nereik..bet perdaug nebaudziu...bus tu tapetu ne karo metai o nuo baldu lengva nuvalyt...

Viena mamyte patare,kaip galima isvengt paisymo visur- ant grindu priklijuot dideli lapa Tik nezinau,ar veikia,manosios kaip dailininkes talentas dar nepasireiske

Vıs pasıskaıtıneju sıa temele ır pasıguodzıu, kad ne vıena vargstu taıp su vaıku. Tık tıek kad musu pastovıos ısterıjos, klykımaı, verkımaı, zyzımaı, nemıgos ır t.t. turı prıezastı, pırmus keturıs menesıus buvo pılvuko dıeglıaı, o po to dantukaı. Dantukaı kalası vıenas po kıto ır prıes kıekvıena dantuka kankınames bent 3 savaıtes, todel labaı tıkıuosı kaı ıssıkals paskutınıs dantukas galu gale galesım pasıdzıaugtı vısı ır paılsetı ..

dantukai tikrai ne vieną mamą išvargina...

Idomu kaip seksi auginancioms neramius vaikelius. Ir kaip kovojat su oziukais. Na as tai praradau vilti, kad kas nors pasikeis. Kad ateis diena kai vaikas nebeklyks, nebeisterikuos, nebeissidirbines. Man tai prilygsta is fantastikos filmo.
Viena laime, kad mano sunui patinka darzelyje ir galiu ji ten vesti. Bet po darzelio jis atsigriebia uz vis diena. Po 5 minuciu paleistu su juo pasijauciu, kaip dirbciau visa diena ir protini ir fizinai darba.
Kai reikia ji is darzelio pasiim tai jis isterikuoja, krenta ant zemes taip jis protestuoja ka as ji palieku ten. Bet darzelyje jam tikrai gerai. Pati zinau ir maciau ir kitos mamos man patvirtino. Bet po to ragai tokie kad nesusitvarkau.
Lankausi pas psihologus. Patys psihologai is manes jau juokiasi, kad pas mane tiek ziniu kad pati galiu dirbti psihologe. Tai as jiems ir sakau: vat ir matot, kad teorija yra viena, o praktika kita. Tiesiog nebezinau, kaip kovot su vaiko oziavimusi, nuolatiniu zyzimu, rekimu. Namuose as stengiuosi kuo daugiau demesio skirti. Ir knygutes skaitom, ir zaidziam. Bet jis toks yra, jei nukrenta kaladele iskart isterija tokia kad galiu sakyt, ar daryt ar nekreipt demesio yra vienodai. Jei nekreipi demesio tai dar labau pyksta. Pvz. Pradejo duris dauzyti. Jos yra su stiklu, bijau kad stiklas netruktu ir neuzgautu vaiko. As jam aiskinu, kad durims skauda. Jug tu nenori, kad joms skaudetu. Tas pats, po to stengiuosi nekreip demesio. Dar labiau tranko. Sakau ateik padet man kose pamaisyt, tu taip gerai moki, vis tik tranko. Ir taip 10min, kol galiausiai truksta kantrybe ir nuvedu i kita kambari, o tada ir vel prasideda kritimas ant zemes ir panasiai. Tiesiog nebezinau ir ka daryt. Cia tik vieni is pavyzdziu. As jau pavargau nuo nuolatinio galvojimo kaip cia geriau vaikui pasakyt ar padaryt vaikui, kad tik jis nesupyktu ir neprasidetu isterija. Bandziau ir visiskai ignoruot, tas pats.
Pas mus namuose yra taisykles kuriu nevalia niekam lauzyti, yra nusistovejusi rutina, kurios net ir savaitgaliais laikomes. Bet tas visiskai nieko nekeicia.
As pati esu griezta, jei pasakau, kad taip bus tai ir laikausi savo zodzio. Nes negaliu lauzyt, manim vaikas visai po to netikes. Palaidos balos tikrai nera, bet viskas veltui.
As dziaugiuosi, kad vaikas sveikas, bet tas vaiko nuolatinis zyzimas ir nepasitenkinimas viskuom mane tuoj pribaigs.
Parasykit, kaip jums sekasi su oziukais kovoti.

nu tu cia kaip mano vaika aprasei, gal pas tave maniskio dvinis gyvena o jei rimtai tai lygiai tokia pati situacija, viens prie vieno, jau kartais atrodo kad nuo vaiko man stogas nuciuoz nu zodziu viskas tas pats kaip pasa jus ir nezinau kaip pakeisti ta situacija

Sveikos.

Kaip liūdna skaityti tokius laiškus. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad nėra jokio veiksmo be atoveiksmio ir priežasties. Jei nepadeda gražūs žodžiai ir įkalbinėjimai yra tik viena sveiku protu suvokiama išeitis-bausmė. Ne fizinė, aišku. Tiesiog vaikas turi įsitikinti, kad už blogą, netoleruotiną elgesį bus nubaustas. Mama tik turi nustatyti ribą, kur prasideda netoleruotinas elgesys ir pasakyti apie tai vaikui. Jei nepaklausoma kelis kartus pakartojus, bausmė turi būti aiški ir nedelstina. Tai ir pačios iš psichologijos žinote. Dabar kokios bausmės, kokie mamos veiksmai gali duoti naudos. Visų pirma tai ką turi daryti mama ir kaip turi elgtis vaikas, kai riba yra peržengta. Labai padeda ne barimas ir tempimas į kitą kambarį, o pasisodinimas vidyrį kambario ant kėdės ir padrąsinimas, kad nurimęs galės vėl žaisti. Tačiau ne visi vaikai gali išsėdėti, kiti tiesiog yra gudrūs ir mamai nusisukus strykteli nuokėdės ir daužosi kiek gali. Tačiau pabandyti verta. Tokiu atveju žiūrėti į vaiką nereikėtų, o užsiimti savo darbais, tik pasakyti, kad mama lauks kada nurimsi ir norės su tavim pažaisti.
Bet kokiu atveju, toks vaiko gąsdinantis elgesys rodo, kad kažkuriuo momentu buvo prasilenkta su vaiko supratimu apie galima-negalima. Gali būti, kad tiesiog iki tam tikro amžiaus jam neegzistavo jokie draudimai. Dabar jis pajuto savo galią manipuliuoti mama ir bando savo galimybių ribas praplėsti. Juk mama dar nieko tokio nepadarė, kas parodytų, kad elgesys nebus toleruojamas. Pervedimas į kitą kitą kambarį vaiką neįtikina, ir jis bando pykti agresija.
Deja, vis dažniau tenka išgirsti ir pamatyti tokių vaizdų, kai berniukas(dažniausiai) renkasi agresiją ir isteriją, o ne žodinį kontaktą su mama. Čia tiesiog vaikas nežino kaip kitaip gali parodyti ką jaučia. Yra treniruotės tokių sugebėjimų lavinimo. Kai būsite abu ramūs pabandykite jam nupiešti(parodyti knygutėje) kaip atrodo liūdnas vaikas, parodykite jam grimasą savo pavyzždiu, paparšykite jį pakartoti. Nesvarbu, jei iš karto nepakrtos. Tuomet parodykite, kaip atrodo piktas vaikas (savo veidu ir paveiksliuke), kartokite tą išraišką kartu. Toliau tęskite su įvairiom nuotaikom, tačiau pradžiai nesirinkite jų daug, kelias-džiaugsmo, pykčio, liūdesio, kvailiojimo. Kai vaikas pradės agresyviai elgtis ar verkti, priminkite jam kaip gali veido išraiška parodyti ką jaučia(priminkite jam tas grimasas savo veide), pakartokite įvarias grimasas ir klaukite koks jis dabar-piktas, liūdnas, kvailas. Pamatysite, kad toks, regis žaidimas, turi savo naudos ir vaikas išmoks rodyti savo jausmus. Ir, jeigu jau parodė koks jaučiasi, tai nebarkite, jei rodo, kad piktas, parodykite jam kitą grimasą pati, kad liūdite ar kad norite kartu paklvaiklioti. Šiuo atveju tenka šiek tiek pabūti aktorėmis ir pamiršti, kad norėtųsi pykti ar išsivirti arbatos.

Iš kur žinai, kad tavo vaikas neramus?
Kai auginau pirmą vaiką atrodė kad jis labai nėramus, bet kai atsirado antras, supratau kad pirmagimis tikras ramybės įsikūnijimas paliginus su antruoju