Kol augo dičkis, irgi vis stebėdavaus, kaip negalima su vaiku susitart ir pan. O mažius- tikra nerami dūšia

Sakot paimt, apkaint, laikyt... Kiek? Dieną? Dvi? Pvz. nutvėręs žaislą taikosi brolį mušt. Aišku žaislą atėmiau, apkabinau. Na nesvarbu, kad klykia, spardosi. Išlaikiau gal 10 min, jokie raminimai nepadeda, net neklauso. Paleidau, sakau, gal užmiršo. Kur tau, griebė kitą šalia buvusį žaislą ir vožė broliui. Pasakė "va" ir nusiramino. Tai ką, turėčiau jį girt?
Su ožiais parduotuvėj problemų neturim, bet tokie patarimai, kaip palik ir nueik

Taip padarius brolienė beveik valandą savo keturmečio ieškojo. Kadangi vaikinukui prireikė kažkokio daikto, mama nepirko, prasidėjo isterijos. Ji nuėjo nuo lentynos tolyn, o mažius nubėgo į kitą pusę. Tai kas, kad puolė paskui, vaikas kažkur dingo

įsivaizduokit HyperMaximoj, kiek parduotuvių, ir kiek žmonių. Gerai, kad nors lauk neišėjo. Po maždaug valandos, padedant apsaugai, rado. O vaikinui visai dzin, net neišsigandęs. Nuo to laiko net dabar aštuonmečio nepaleidžia.
Kieno vaikai ramūs, klauso, lengva sakyt, kad galima susitart, galima pasakyt. O ką daryt, kai tos kalbos vaikui lygios 0. Tik nesakykit, kad taip nebūna, yra tokių vaikų ir ne vienas.