Ne tokią motinystę įsivaizdavau

perskaiciau pirma temos zinute. Visos temos tikrai neskaiciau. BEt is tos pirmos zinutes pamaciau, kad mano Nojukas lygiai toks pats buvo. Pirmus astuonis menesius nuolat ant ranku. NUOLAT. O miegodavom visi keturi vienoj lovoj. Kitaip - klykia. O su Nojuku ant ranku dar kazkaip reikedavo ir broliuku pasirupint ir nenuskriaust, jis kiek ramesnis buvo, bet demesio vaikui irgi reikia. Bandziau deti Noju i nesiokle - netiko. Tai nesiodavausi abu iki mazdaug metuku tai gan daznai abu tekdavo nesioti. Kitaip - klykia. O gi ir valgyt reikedavo pasidaryt ir namus bent kazkiek aptvarkyt...turejom net ir auklyte, kuri padedavo bent valgyt padaryt.
O lauke irgi visko budavo. Nojus pradejo gulet vezime mazdaug nuo sesto menesio. Iki tol - vienoj rankoj Nojus, kita stumu vezima su Arijum. Arba abiejose rankose po vaika ir pilvu stumiu vezima. Cia jau retai budavo, bet budavo kad abu pradedavo klykt Nojus dienom pradedavo spiegti iki kokio astunto menesio irgi. Galedavo klykti nenuraminamai ir valanda ir ilgiau. Greitosios nesu kvietus, bet pas daktarus tai lankemes. Nieko nerado - jautrus tiesiog. Dabar jis irgi jautrus. Viskam. Bet tokio klykimo be priezasties jau nebebuna. O zyzia tai jie daznai. Ir musasi tarpusavy ir kandziojasi. Beje naktim keliasi mazdaug po 5 kartus KIEKVIENAS. Nuo mazdaug astunto iki 10 menesio keldavosi naktim nezinau kiek kartu, bet mazdaug kas 30-40 min. Va tada tai jau tikrai buvau arti nuprotejimo ribos...
Bet kazkaip man visa tai atrodo normalu...nesijauciu pervargus nuo motinystes...bet sakau gal kazko nesuprantu...
aisku, buna kad ir as pavargstu, ypac kai kokia nakti blogai miega ir tenka kilnotis kas pusvalandi, tada jau bunu piktesne diena ir tada sunkiau sutart mums sekasi, nes as tingiu ten uci puci su jais. Noriu kad va pasakiau ir sventa. O jiems taip netinka, tada isterikuoja....bet susikaupiu, ikvepiu giliai ir vel imuosi diplomatiniu ugdymo priemoniu nes kitaip vistiek nesigauna...

Nervu edimas pasireiskia tame...kai pvz paprasai vaiko susideti tarkim rubelius (3m vaikas pakankamai didelis tam reikalui), tai jis ne tik kad nededa, o man sudejus tampo po viena kojne, ir meto po visa kambari ziuredamas man i akis ir ne kiek nereaguoja i mano prasyma liautis
paprasai pasitraukti nuo televizoriaus, tai jis specialiai uzstoja, bet pries tai neina ir nepraso, kad mama einam pazaist ka nors (manyciau, kad gal demesio kartais truksta), bet pvz jis zaidzia sau ant zemes ir "nusizaidzia" iki TV ir jei pasakai, pasitraukti, atsistos kaip kuolas ir stoves, jei neprasai, jis nepastebedamas bezaisdamas pats nueina.
Kita situacija: parduotuvej, gatvej, kaip visada oziuodavosi, butinai esi i kita puse, nei kur reikia ir ne todel kad paliko kazka ten ar pamate, o vat siaip sau (na sita jau isaugo, nes atsirado baime likt vienam, iki 3-3,5m ta baime pas vaikus dar nevisada buna. Arba sakai "nu ir buk cia su savo oziukais" ir eini tolyn, tai tas klykia palauk, o kai atsisuki ir lauki jis vel stovi kaip ikaltas ir net neketina eiti.
Zaislu metymas i bet ka ir bet kur, tikraisiai pas daugeli vaiku pasireiske apie 2-2,5 metus.
Galiu pasakyt, kad esu pakankamai kantrybes turinti mama, bet tikrai kartais iseina ta kantrybes taure perpildyti.
Papildyta:

Iki panasiai 2m negaleciau niekuom skustis, nors vaikas buvo ne is tu "kur pasodinsi, ten rasi". Pirmus metus keldavausi kas dvi valandas, miego trukumas nuolatinis, bet cia jau naturalu ir nevadinu to sunkia motinyste. Nuolatinis demesio reikalavimas, nes vaikas vienas, be broliuku ir sesuciu, o bendrauti norisi ir viskas cia puiku, vaikas juk auga studijavau dieniniam, rasiau bakalaurini , o aplink lankstydavo kryksciantis vaikutis, bet is to problemos tikrai nedariau ir dizuagiausi kiekviena diena...labai dziaugiuosi ir dabar, tik tokio amziaus vaiko auginimas, reikalauja daugiau kantrybes, juk jis jau suvokia ka daro, priesingai nei iki 2m amziaus.

mano berniukas irgi budavo didelis spieglys. Rekdavo del menkiausiu nieku. labai pavargdavau nuo jo isteriju. karta per diena butinai verkdavo iki isteriju, o kaip siaubingai sunku kai vaikas klykia ir neiseina jo nuraminti. sunkiausia buvo nuo 1.5 iki 2.5 metu. krisdavo ant zemes, rekdavo paruoduveje jeigu nepirkdavome daiktu, jeigu vesavome namo kai jis nenoredavo ir pan. Bet ne viskas pas mumis gerai buvo. labai velai pradejo kalbeti, dar ir dabar turi svetimu zmoniu baime, gana jautrus ir nervingas, nors aisku nera ka lyginti su tuo kaip buvo. Darzelyje sako, jog labai sunkiai sukaupia demesi, nors nera hiperaktyvus. Pastebejau jog ir isiminti kazkokia informacija jam sunkiau negu kitiems.
Na kai ji auginau galvojau jog visi vaikai tokie, nebuvo su kuo lyginti. O dabar kai turiu mergaite tai suprantu, jog toks nervuotas vaikas yra labiau isimtis negu taisyke.
Bet vat su miegu niekada mums nebuvo problemu. Jis kaip krenta i lova, tai miega kaip akmenukas. Gali karas vykti, kulkosvaidziai griaudeti, niekas jo nepabudins kol neissimiegos. Buna kartais kad is lovos iskrenta, tai miega prie lovos, nes neatsibunda . O vat mergaite pabudinti, tai uztenka siauda perlauzti.

Ne, ne, ne. As manau tavo aprasytas vaikutis iki tos pamokeles labai mazai lanke kokius burelius. gal tai vaikui pirmas- antras kartas gyvenime. Tai neturi supratimo kaip elgtis. Supras, kad reikia klausyti mokytojos ir ziuret ka daro visi mokinukai. Jeigu man lieptu iseit uz duru - pasiusciau ant mokytojos, tik rekianti nesiau i koridoriu nusiramint. Maniskis jau senas mokinukas, jam lengva suprasti, kas cia vyksta.

chiuncia, o jus dar televizoriu ziurit Pas mus televizoriu ijungiam tik multikam ir vakare, kai tetis naujienas ziuri.

Kaip as suprantu temos autore.. Mums 1,8 m. bet jis iki siol zyzia ir zyzia ir zyzia. Myliu savo suneli, bet jis tiek nervu ateme is manes, isspaudzia mane, kad vakare krentu negyvai.. Kartais verkiu kartu su juo. Tikiu, kad tai laikina, bet LABAI sunku auginti neramu vaika ir tas motinystes dziaugsmas kazkur pasislepia

Norėjau paklausti, gal kuri esate keliavusios su savo neramuoliais? Na mums jau ir iki Palangos sunkokai nuvažiuoti, o čia gavom pasiūlymą žymiai toliau, kelionė trūktų net dvi dienas su mašina... Mano vyras taip užsiplieskė, kaip mažas vaikas... Na aš irgi noriu, bet... labai bijau, kad ta kelionė nėpavirstų į košmarą, nes visgi į priekį dvi dienos ir atgal...
Pasidalinkite/patarkite mamos

Labukas, na jei nori tai reikia . O jei rimtai, tai turesit apsisarvuoti kantrybe ir pirmyn, pasiimkit visokiu piesimui dalykeliu, kazkokiu maziuku zaisliuku kuriu mazyte jusu dar nemate. Sustosite dazniau- nors kas dvi valandas kokiose aikstelese, ten ir vaikiukas pabegios , ka nors uzkasite ir pirmyn. Svarbiausia nenusiteikite is karto kad bus kosmaras. Geros keliones

Na šiaip nenusiteikiu, bet kad va mūsų pupa jau tokia... Vyro tėvai Šiauliuose gyvena, tai dažniausiai iki Šiaulių važiuojame su rėkimais... Šiaip visi, kas žino mūsų mergaitę, tai atkalbinėja ir sako, kad dar metelius lukterti... Na žiūrėsime, gal iki vasaros pasikeis kažkas į gerą pusę
Šiaip jai labiausiai nepatinka autokėdutėje, nepatinka būti prisegtai ir viskas... Na bet iškelti tikrai net nebandau, visgi saugumas svarbiausia...

Mes pereita vasara keliavom i Slovakija su maze metuku laiko. Aisku, tada dar gana geras vaiko amzius keliavimui buvo. Mums viskas labai sklandziai praejo, bet mes vaziavom tik naktimis, todel uztrukom i viena puse dvi paras, bet ramu buvo, maze miegodavo visa nakti savo kedutej atlostoj. Diena sunkoka vaziuoti,kad ir kiek turejau zaislu,knygeliu, truksta veiklos, sunku nusedeti tiek. Todel diena tik netolimus atstumus vaziuodavom, koki 100-200 km ne daugiau. Siaip nieko nera neimanomo, priklauso nuo poziurio ir nuo lukesciu, lengva nebus, manau, bet as tai vaziuociau

Mano mazius kazkaip masinoj "atsijungia" 2min ir ciucia liulia nors i uzsieni nevaziavom dar, bet Lt po kelis simtus KM nuvaziuot teko ne karta, net daznai sakyciau. Gal del to, kad nuo mazumes daug teko vazinet, tai ir priprates.
Siaip piesimai, knyguciu vartymai ne vistiems vaikuciams gali suteikt malonumo, nes pvz mane iskart pykina kazka skaitant, ar vartant pries akis manau gali buti ir vaikams taip, tai jei vaikui nepatinka knygutes, geriau ir nekist.
Svarbiausia , manu, kad vaikas matytu vaizdus pro langus, tada ne taip nuobodziaus, kad galetu prasivaiksciot jei kelione ilga, pavalgyt ir atsigert, nesusiltu, nesusaltu, vejas/kondicionierius nepustu i vaikuti

Na maniškė tai nuo gimimo tokia, mašinoje rėkia ir rėkia tik, muistosi vis... Tik pirma kelionė iš gimdymo namų buvo rami, o toliau tai...
Jai esmė ir visas blogis, kad prisegama yra... Nes sodinama į kėdutę nesipriešina iki kol reikalas neprieina prie prisegimo

Mano irgi masinoj labai neramuolis budavo, autokedute priesas nr 1, jokie piesimai ir knygutes nepadedavo. Praita pavasari, kai jam 2 metuku nebuvo, keliavom link pamario nuo vilniaus, buvo mums labai sunku, vaikas susiles, verkiantis, islipti i lauka vel saugai, kad susilusio neperpustu, zodziu mums buvo tikrai sunku.
Dabar ugtelejo, eina susitart, pamiega, pasidairo.
Bet nesiryzciau kelionei 2 paroms, nors taip pat buvom svarste pavasariop.